Kai menas tampa gyvenimo būdu
Fluxus. Keistas žodis, tiesa? Skamba kaip kažkoks vaistas arba upės pavadinimas Latvijoje. Bet tai buvo vienas įdomiausių meninių judėjimų, kuris gimė 1960-aisiais ir iš esmės pasakė: viskas gali būti menas, o menas gali būti viskas. Johnas Cage’as, Yoko Ono, George Maciunas – šie žmonės nesėdėjo galerijose ir nelaukė įkvėpimo. Jie ėjo į gatves, darė absurdiškus veiksmus, klausinėjo, kodėl mes apskritai priimame tai, ką priimame kaip „normalų” gyvenimą.
Ir štai čia man šauna į galvą klausimas – o kas, jei tą pačią logiką pritaikytume naujienų skaitymui?
Naujienos kaip spektaklis, kurį tu gali pertraukti
Fluxus artistai mėgo tai, ką vadino „event scores” – trumpi nurodymai, kaip atlikti kokį nors veiksmą. Pavyzdžiui, Yoko Ono instrukcija: „Stebėk dangų, kol pamatai debesį. Tada stebėk, kol jis išnyksta.” Paprasta. Bet tai priverčia tave aktyviai dalyvauti, o ne pasyviai žiūrėti.
Dabar pagalvok, kaip tu skaitai naujienas. Atidarai telefoną, slankioji žemyn, absorbuoji, uždarai. Pasyvus vartotojas. Fluxus filosofija čia šaukia: stop, sustok, padaryk kažką kitaip. Perskaitęs straipsnį apie politinį skandalą – parašyk jam alternatyvų pavadinimą. Absurdišką. Teisingą. Juokingą. Tai ne pajuoka iš rimtų dalykų – tai būdas suprasti, kokią perspektyvą tau primeta originali formuluotė.
Triukšmas kaip informacija
Vienas iš Fluxus principų buvo tai, kad triukšmas nėra kliūtis – jis yra dalis kūrinio. Cage’as tai įrodė su savo garsiąja „4’33″”, kur pianistas tiesiog sėdi ir negroja. Salės garsai tampa muzika.
Naujienų erdvėje triukšmo yra per akis – reklamos, clickbait antraštės, prieštaringi faktai. Tradicinis požiūris sako: filtruok, ignoruok, ieškok „patikimų šaltinių”. Fluxus požiūris sako kažką kitą: pažiūrėk į patį triukšmą. Kodėl ši reklama yra šalia šio straipsnio? Kas finansuoja šį portalą? Triukšmas tau pasakoja istoriją, kurią pagrindinis tekstas nutyli.
Tai nėra paranoja. Tai yra sąmoningas skaitymas.
Kai naujienų skaitymas tampa tavo kasdienio gyvenimo Fluxus kūriniu
Geriausias dalykas, kurį Fluxus mums paliko – tai idėja, kad kasdienybė yra kūrybinis aktas. Nereikia tapti menininku, kad gyventum kūrybiškai. Pakanka pradėti nuo mažų dalykų.
Rytoj ryte, kai atsidarys tavo mėgstamas naujienų portalas, išbandyk štai ką: perskaityk tik antraštes ir pagalvok, kokią emocinę reakciją kiekviena iš jų nori iš tavęs išgauti. Tada perskaityk straipsnį ir patikrink, ar tavo spėjimas buvo teisingas. Tai užtruks gal penkias minutes. Bet po savaitės tokio „žaidimo” tu pradėsi matyti naujienų medijas visiškai kitaip – ne kaip tiesos šaltinį, o kaip konstruotą pasakojimą, kurį kažkas labai kruopščiai sulipdė.
Fluxus filosofija neduoda atsakymų. Ji duoda geresnius klausimus. O geresni klausimai – tai vienintelis dalykas, kurio mums tikrai reikia šiame informaciniame chaose, kur visi šaukia, o niekas ypatingai neklauso.