Naujienos kaip menas – arba kaip mes patys save apgaudinėjame

Fluxus judėjimas, atsiradęs šeštajame dešimtmetyje, buvo ne tiek meno kryptis, kiek tyčinis smūgis į veidą visiems, kurie manė žiną, kas yra menas. George Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik – jie nesikūrė didelių paveikslų muziejams. Jie klausinėjo: kodėl menas atskirtas nuo gyvenimo? Kodėl procesas mažiau svarbus nei rezultatas? Kodėl žiūrovas yra pasyvus?

Dabar pabandyk tą patį klausimą uždėti ant rytinio naujienų srauto. Kodėl tu esi pasyvus?

Mes skaitome kaip mašinos, ne kaip žmonės

Dauguma žmonių naujienų portalą atidaro taip, kaip atidaro šaldytuvą – greitai pažiūri, nieko nepaimi, uždarai. Antraštė, pirmas sakinys, gal komentarai. Tada kitas straipsnis. Fluxus filosofija čia šaukia: stop. Sustok. Kas iš tikrųjų vyksta?

Fluxus propagavo tai, ką galima vadinti procesualiniu sąmoningumu – dėmesiu tam, kaip kažkas vyksta, o ne tik tam, kas vyksta. Taikant tai naujienoms, tai reiškia ne tik klausti „kas nutiko?”, bet ir „kas tai parašė ir kodėl būtent taip?”, „kokio emocinio atsako iš manęs tikimasi?”, „kas čia nutylėta?”

Tai nėra paranojiška medijų kritika. Tai tiesiog – sąmoningas skaitymas. Bet mes to nedarome, nes mums patogiau ne mąstyti.

Fluxus ir „nebaigtumas” – tai, ko žurnalistika nemėgsta pripažinti

Vienas iš Fluxus principų buvo nebaigtumas kaip vertybė. Kūrinys neturi būti užbaigtas, tobulas, supakuotas. Gyvenimas nėra toks – kodėl menas turėtų būti?

Žurnalistika elgiasi priešingai. Kiekviena istorija turi pradžią, vidurį, pabaigą. Kaltininkas, auka, pasekmės. Viskas sutvarkyta. Bet realybė retai kada yra tokia tvarkinga, ir kai redakcija tau pateikia „pilną vaizdą”, ji dažniausiai pateikia pasirinktą vaizdą.

Jei skaitytum naujienas su Fluxus akimis, kiekvieną straipsnį laikytum nebaigtą – kaip eskizą, ne kaip tiesą. Tai nereikštų visko atmesti. Tai reikštų nustoti tikėti, kad kažkas tau jau suvirškino tikrovę.

Dalyvavimas vietoj vartojimo – ir kodėl tai skauda

Fluxus kvietė publiką dalyvauti. Ne sėdėti ir žiūrėti, o liesti, reaguoti, keisti. Naujienų kontekste tai skamba paprastai – komentuok, diskutuok, tikrink šaltinius. Bet iš tikrųjų tai yra nepatogus procesas.

Patikrinti šaltinį užtrunka. Perskaityti kitą perspektyvą – irgi. Pripažinti, kad tavo pirmoji reakcija buvo emocinė, o ne racionali – dar sunkiau. Mes to vengiame, nes naujienų vartojimas tapo pramoga, o pramoga neturėtų reikalauti pastangų.

Čia ir slypi esminis prieštaravimas: Fluxus filosofija yra demokratiška savo dvasia, bet elitistinė savo reikalavimais. Ji sako – kiekvienas gali dalyvauti, bet dalyvauti reiškia galvoti. O galvoti – tai ne tas pats, kas slinkti per ekraną.

Tarp meno ir propagandos – kur tu stovi?

Galbūt svarbiausia, ką Fluxus gali duoti šiuolaikiniam naujienų skaitytojui, yra ne metodas, o nuostata. Skeptiška, žaisminga, atsisakanti priimti pateiktą formą kaip vienintelę galimą.

Naujienų industrija nori, kad tu būtum žiūrovas. Algoritmai nori, kad tu reaguotum. Politikai nori, kad tu bijotum arba piktintumsi. Fluxus – tiek, kiek sena avangardo filosofija gali ką nors norėti – norėtų, kad tu sustotum ir paklausytum savęs: ar aš čia dalyvauju, ar esu naudojamas?

Tai nėra atsakymas. Tai tik klausimas. Bet kartais klausimas yra viskas, ko reikia, kad nustotum būti pasyvus.