Kai menas tampa įrankiu

Fluxus nebuvo judėjimas, kuris norėjo patikti. Septintajame dešimtmetyje George Maciunas ir jo bendraminčiai kūrė tai, ką patys vadino „gyvenimo menu” – idėją, kad riba tarp kasdienybės ir kūrybos yra išgalvota. Jiems rūpėjo ne galerijos, o procesas. Ne rezultatas, o tai, kas vyksta pakeliui.

Šiandien tai skamba kaip kažkas toli nuo naujienų portalo rytinio skaitymo. Bet galbūt ne taip toli, kaip atrodo.

Ką reiškia skaityti lėtai

Fluxus filosofijos šerdis – dėmesys momentui. Ne interpretacijai, ne išvadai, o tam, kas yra dabar, prieš tave. Kai skaitai naujienas, dažniausiai darai priešingai: skubi prie antraštės, paskui prie paskutinio sakinio, ir jau formuoji nuomonę, kol dar neperskaitei vidurio.

Fluxus menininkai darė paprastus eksperimentus – stebėjo, kaip žmonės reaguoja į tą pačią informaciją, pateiktą skirtingai. Lėčiau. Kitokia tvarka. Su pauzėmis. Rezultatai buvo kitokie ne todėl, kad turinys pasikeitė, o todėl, kad pasikeitė santykis su turiniu.

Tai nėra mistika. Tai tiesiog kitoks dėmesio paskirstymas.

Naujienų srautas kaip Fluxus kūrinys

Yoko Ono, viena žymiausių Fluxus figūrų, yra sakiusi, kad instrukcija pati savaime gali būti menas. Ji rašydavo tokias instrukcijas: „Žiūrėk į dangų, kol nepamatai debesies, kuris neatrodo kaip debesis.”

Pabandyk tą patį su naujienomis. Skaityk straipsnį, kol nepamatysi fakto, kurio antraštė nepaminėjo. Arba: skaityk tą pačią žinią dviejuose skirtinguose šaltiniuose ir stebėk ne turinį, o kalbą. Žodžių pasirinkimą. Kas pasakyta pirma, kas – paskutinė.

Tai nekeičia to, kas nutiko. Bet keičia tai, ką tu iš to pasiimi.

Apie tai, ko nepavadinsiu išvadomis

Fluxus neišsprendžia dezinformacijos problemos. Jis nepadaro naujienų sąžiningesnių ar žurnalistų – atsakingesnių. Tai nėra sistema, kurią galima įdiegti.

Bet yra kažkas vertingo tame požiūryje – kad tu pats esi proceso dalis. Kad skaitymas nėra pasyvus veiksmas. Kad galima sustoti, suabejoti, pastebėti, kaip kažkas parašyta, o ne tik ką. Tokia laikysena nereiškia cinizmo ar nuolatinio įtarumo. Ji reiškia paprasčiausią dalykų – buvimą šiek tiek budresniu nei įprastai.

Maciunas norėjo, kad menas taptų kasdienybe. Galbūt pakanka, jei kasdienybė kartais taptų šiek tiek labiau apgalvota.