Kai menas tampa įrankiu

Fluxus atsirado šeštajame dešimtmetyje kaip reakcija į tai, kad menas tapo per daug rimtas pats sau. George Maciunas ir jo bendraminčiai norėjo kažko paprastesnio – kad menas būtų gyvenimas, o gyvenimas būtų menas. Jie kūrė partitūras kasdienėms situacijoms, organizavo happeningus, kvestionavo, kas apskritai gali būti kūrinys. Visa tai atrodė keistai ir žaismingai. Bet po tuo žaismingumu slypėjo gana aštrus klausimas: kodėl mes priimame dalykus tokius, kokie jie yra, be jokio svarstymo?

Šis klausimas šiandien skamba labiau nei bet kada.

Naujienos kaip ritualas

Daugelis žmonių skaito naujienas automatiškai. Ryte, su kava, slenkant per antraštes. Tai tapo įpročiu, panašiu į dantų valymą – reikalingu, bet beveik nesąmoningu. Ir čia prasideda problema. Kai kažką darai automatiškai, nustoji to matyti. Naujienos tampa fonu, o ne informacija, apie kurią verta susimąstyti.

Fluxus filosofija siūlytų sustoti. Ne todėl, kad reikia tapti paranojišku skeptiku, o tiesiog – pabandyti pažiūrėti į tai, ką skaitai, kaip į objektą, o ne kaip į tiesą, kuri tiesiog nuteka pro akis.

Ką reiškia skaityti kitaip

Fluxus menininkė Yoko Ono savo instrukcijose dažnai prašydavo žmonių atlikti paprastus veiksmus – pažiūrėti į dangų per skylę popieriuje, klausytis vėjo. Tai nebuvo beprasmiška. Tai buvo bandymas pakeisti santykį su tuo, kas jau yra.

Tą patį galima padaryti su naujienomis. Perskaityk straipsnį ir paklausk – kas čia nepasakyta? Kokia antraštė galėjo būti parašyta kitaip? Kas pasikeistų, jei ši istorija būtų papasakota iš kito žmogaus perspektyvos? Tai nėra teorija sąmokslų ieškotojams. Tai tiesiog sąmoningumo pratimas, kurį Fluxus žmonės taikė menui, bet kuris veikia ir čia.

Ten, kur viskas susieina

Fluxus niekada nebuvo judėjimas su aiškia programa. Ir gal todėl jis vis dar kažką sako. Jis primena, kad bet koks procesas – net ir rytinis naujienų skaitymas – gali tapti sąmoningu veiksmu, jei tik nori. Ne kiekvieną dieną, ne kiekviename straipsnyje. Bet bent kartais verta sustoti ir pajusti, kaip informacija tave veikia, o ne tik praleisti ją pro save kaip vandenį. Tai nėra revoliucija. Tai tiesiog šiek tiek daugiau dėmesio tam, ką jau ir taip darai.