Kai menas tampa įrankiu

Fluxus atsirado šeštajame dešimtmetyje kaip reakcija į tai, kad menas tapo per daug rimtas, per daug atskirtas nuo kasdienio gyvenimo. George Maciunas ir jo bendraminčiai norėjo kažko paprastesnio – kad menas būtų ne muziejuje, o virtuvėje, gatvėje, pokalbyje. Esmė buvo proceso vertinimas, o ne galutinio produkto.

Tai, ką jie darė su menu, galima padaryti ir su naujienų vartojimu. Ne reformuoti sistemą, ne boikotuoti žiniasklaidą – tiesiog pakeisti savo santykį su tuo, ką skaitai.

Procesas svarbiau už turinį

Fluxus menininkai dažnai kūrė instrukcijas – trumpus nurodymus, kaip atlikti veiksmą. Yoko Ono knygoje Grapefruit yra tokių pavyzdžių: „Stebėk dangų valandą. Pažymėk, kur buvo debesys.” Nieko daugiau.

Panašiai galima žiūrėti į naujieną. Vietoj to, kad iš karto priimtum poziciją, galima tiesiog pastebėti, kaip ji parašyta. Kokie žodžiai pasirinkti. Kas cituojamas pirmas. Kas – paskutinis. Tai nėra medijų kritika akademine prasme. Tai tiesiog dėmesys procesui – kaip informacija teka, kol pasiekia tave.

Tokia praktika lėtina skaitymą. O lėtesnis skaitymas keičia tai, ką iš tikrųjų supranti.

Atsitiktinumas kaip metodas

Vienas iš Fluxus principų buvo atsitiktinumo įtraukimas į kūrybą. John Cage naudojo monetą, kad nuspręstų, kaip komponuoti. Idėja buvo išardyti įprastus pasirinkimo modelius.

Naujienų vartojime mes retai naudojame atsitiktinumą. Algoritmai, įpročiai ir patvirtinimo šališkumas nulemia, ką skaitome. Kas būtų, jei kartą per savaitę atidarytum šaltinį, kurio paprastai neskaitai – ne dėl to, kad sutinki su juo, o tiesiog norėdamas pamatyti, kaip tas pats pasaulis atrodo iš kitos pusės?

Tai nėra kvietimas tikėti viskuo. Tai kvietimas suprasti, kad tavo informacinis burbulas turi sienas, kurių dažniausiai nematai.

Kur tai nuveda

Fluxus nebuvo judėjimas su aiškia programa. Jis buvo nepatogus, kartais juokingas, kartais visiškai nesuprantamas. Bet jis atkakliai klausė: kodėl mes darome tai, ką darome, taip, kaip darome?

Tas pats klausimas tinka naujienoms. Ne „ar žiniasklaida meluoja” – tai per didelis ir per daug nuvalkiotas klausimas. Mažesnis klausimas: kodėl aš skaitau tai, ką skaitau, taip, kaip skaitau? Kas manyje reaguoja į šį antraštę? Kodėl ši istorija man atrodo svarbi, o kita – ne?

Fluxus filosofija neduoda atsakymų. Ji tik primena, kad pats procesas – kaip suvoki, kaip reaguoji, kaip formuoji nuomonę – yra vertas dėmesio. Ir kad šis dėmesys, praktikuojamas reguliariai, keičia ne tik tai, ką skaitai, bet ir tai, kaip galvoji.