Kas iš tikrųjų yra Fluxus ir kodėl tai vis dar aktualu

Fluxus atsirado XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje kaip reakcija į tai, kad menas tapo per daug rimtas, per daug brangus ir per daug atitvertas nuo paprastų žmonių. George Maciunas, Jonas Mekas ir kiti to meto kūrėjai tiesiog nusprendė, kad menas gali būti visur – gatvėje, virtuvėje, pašto dėžutėje. Jie nesiekė sukurti naujų muziejų eksponatų. Jie norėjo, kad menas taptų gyvenimo dalimi.

Šiandien, kai kiekvienas gali publikuoti savo kūrybą internete ir kai skirtumas tarp „tikro” ir „netikro” menininko tampa vis labiau miglotas, Fluxus idėjos skamba stebėtinai šviežiai. Štai septyni principai, kurie vis dar veikia.

1. Procesas svarbiau už rezultatą

Fluxus kūrėjai dažnai kūrė vadinamuosius „event scores” – trumpus instrukcijų rinkinius, kurie aprašydavo veiksmą, o ne galutinį objektą. Yoko Ono „Grapefruit” knyga pilna tokių instrukcijų: „Stebėk dangų valandą. Nupiešk tai, ką matei.” Svarbu ne paveikslas, o pats stebėjimo aktas.

Šiuolaikiniams kūrėjams tai reiškia vieną paprastą dalyką – leisk sau eksperimentuoti be tikslo gauti „gerą” rezultatą. Eskizų knygos, nebaigti projektai, bandymai – visa tai yra menas, ne tik parengiamasis darbas.

2. Kasdienybė kaip medžiaga

Fluxus menininkai naudojo viską – maistą, garsus, kūno judesius, laiką. Nam June Paik grojo televizoriais. Alison Knowles kūrė kūrinius apie salotas. Tai nebuvo provokacija dėl provokacijos – tai buvo nuoširdus susidomėjimas tuo, kas yra čia ir dabar.

Praktiškai tai reiškia, kad nereikia laukti „tinkamos” medžiagos ar „tinkamų” sąlygų. Fotografuok savo virtuvę. Įrašyk gatvės garsus. Dokumentuok rytinę rutiną. Kasdienybė yra neišsemiamas šaltinis, jei į ją žiūri su smalsumu.

3. Humoras kaip rimtas instrumentas

Vienas labiausiai nepastebimų Fluxus bruožų – jie juokėsi. Ir tai nebuvo atsitiktinis juokas. Ben Vautier rašė ant visko, ką matė, įskaitant save patį. Fluxus parodos dažnai atrodė kaip žaidimai ar pokštai. Tačiau per tą lengvumą jie kalbėjo apie labai rimtus dalykus – institucijų kritiką, meno rinkos absurdą, žmogaus egzistenciją.

Šiuolaikiniams kūrėjams tai svarbus priminimas: rimtumas ir humoras nėra priešingybės. Kartais ironija pasako daugiau nei ilgas manifestas.

4. Bendradarbiavimas kaip kūrybos esmė

Fluxus niekada nebuvo vieno žmogaus projektas. Tai buvo tinklas – laiškai, žurnalai, bendri pasirodymai, kolektyviniai leidiniai. Jie suprato, kad idėjos auga per kontaktą su kitais žmonėmis, o ne izoliacijoje.

Šiandien socialiniai tinklai suteikia galimybę kurti panašius tinklus globaliu mastu. Klausimas tik – ar naudojame juos tik turiniui rodyti, ar tikram dialogui ir bendrai kūrybai?

5. Menas be hierarchijos

Fluxus atmetė idėją, kad yra „aukštasis” ir „žemasis” menas. Jiems opera ir gatvės pasirodymas buvo lygiaverčiai. Tai buvo politinis gestas – jie kvestionavo, kas sprendžia, kas yra menas ir kas ne.

Šis principas šiandien ypač aktualus, kai algoritmai ir rinkos spaudimas diktuoja, koks turinys „veikia”. Kūrėjui svarbu išlaikyti savo vertinimo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kiek peržiūrų ar „patiktukų” gauna darbas.

6. Laikas kaip medžiaga

Daugelis Fluxus kūrinių egzistavo tik laike – jie prasidėdavo ir baigdavosi, nepalikdami jokio fizinio pėdsako. Tai buvo sąmoningas pasipriešinimas meno rinkos logikai, kuri reikalauja objektų, kuriuos galima parduoti.

Performansai, laikinosios instaliacijos, vienkartiniai renginiai – visa tai vis dar yra galingas būdas kalbėti apie dalykus, kurių negalima „turėti”. Ir paradoksaliai – tokie kūriniai dažnai išlieka atmintyje ilgiau nei fiziniai objektai.

7. Instrukcija kaip kūrinys

Tai galbūt labiausiai Fluxus specifinis principas. Instrukcija, kurią gali įvykdyti bet kas, bet kur – tai demokratiškiausia meno forma. Ji perkelia kūrybinę galią iš menininko į žiūrovą.

Šiandien tai galėtų reikšti projektus, kuriuos tavo auditorija gali tęsti pati. Ne tik rodyti, bet ir įtraukti. Ne tik kalbėti, bet ir klausti.

Kodėl visa tai svarbu dabar, o ne muziejuje

Fluxus niekada nebuvo skirtas muziejams – ir vis dėlto dabar jo kūriniai ten kabo. Tai savotiška ironija, kurią patys Fluxus kūrėjai tikriausiai būtų įvertinę su šypsena. Tačiau svarbiausia, ką jie paliko, yra ne eksponatai, o požiūris. Idėja, kad menas nėra privilegijuotų žmonių reikalas, kad kūryba gali vykti bet kur ir bet kada, kad procesas yra toks pat vertingas kaip rezultatas – visa tai išlieka aktualu nepriklausomai nuo to, kokioje platformoje ar erdvėje kuri. Jei šiandien jauti, kad menas tapo per daug rimtas, per daug brangus arba per daug atitvertas nuo tikro gyvenimo – Fluxus yra geras priminimas, kad visada galima pradėti iš naujo su tuo, kas yra po ranka.