Kai menas nusprendė, kad taisyklės – ne jam

Fluxus atsirado šeštojo dešimtmečio pabaigoje kaip reakcija į tai, kad menas tapo per daug rimtas, per daug brangus ir per daug užrakintas galerijų sienose. George’as Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti to meto veikėjai tiesiog nusprendė, kad menas gali būti bet kur – gatvėje, pašto dėžutėje, pokalbio metu. Svarbiausia buvo procesas, o ne galutinis produktas. Ir tikrai ne kaina.

Ši filosofija turėjo kelis aiškius principus: sulaužyk hierarchiją tarp kūrėjo ir žiūrovo, eksperimentuok be baimės suklysti, ir – galbūt svarbiausia – neleisk institucijai nuspręsti, kas yra vertinga. Skamba pažįstamai? Turėtų, nes šiandieninė žiniasklaida susiduria lygiai su tomis pačiomis problemomis.

Redakcija kaip galerija – problema, kurią verta pripažinti

Tradicinė naujienų redakcija veikia pagal labai aiškią hierarchiją. Redaktorius nusprendžia, kas svarbu. Žurnalistas parašo pagal nusistovėjusį formatą. Skaitytojas gauna galutinį produktą ir neturi jokios įtakos tam, kaip ta žinia buvo suformuota. Tai – ta pati galerijos logika, kurią Fluxus taip atkakliai atmetė.

Ir rezultatai panašūs: auditorija jaučiasi atitolusi nuo turinio, pasitikėjimas žiniasklaida smunka, o redakcijos vis labiau kalba į tuštumą. Statistika čia nieko naujo nepasako – Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, žmonių pasitikėjimas tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis per pastarąjį dešimtmetį gerokai sumažėjo.

Ką Fluxus siūlytų žurnalistams

Fluxus judėjimo veikėjai kūrė vadinamuosius „event scores” – paprastas instrukcijas, kurias galėjo įgyvendinti bet kas. Viena garsiausių: „Įeik į kambarį. Išeik iš kambario.” Tai skamba absurdiškai, bet esmė buvo ta, kad veiksmas priklauso atlikėjui, o ne kūrėjui.

Žurnalistikoje tai galėtų reikšti kur kas daugiau erdvės skaitytojui formuoti istoriją. Ne komentarų skiltyje, kur visi šaukia vienas per kitą, o realiai – leidžiant auditorijai nustatyti, kokių klausimų reikia užduoti, kokios detalės svarbios, kokia perspektyva trūksta. Kelios redakcijos pasaulyje jau bando tai daryti: „De Correspondent” Nyderlanduose savo skaitytojus laiko ekspertais, o ne vartotojais.

Kitas Fluxus principas – proceso vertinimas labiau nei rezultato. Žurnalistikoje tai reikštų atvirumo kultūrą: rodyti, kaip istorija buvo kuriama, kur buvo padaryta klaidų, kodėl vienas šaltinis buvo pasirinktas, o kitas – ne. Tai ne silpnumo ženklas, o pasitikėjimo kūrimas.

Anarchija be chaoso – ar tai įmanoma?

Čia reikia būti sąžiningais. Fluxus taip pat turėjo savo problemų – judėjimas buvo gana elitinis, nepaisant visų antiinstitucinių deklaracijų, o kai kurie jo kūriniai liko suprantami tik siauram ratui. Tiesiog anarchiška filosofija pati savaime negarantuoja demokratiškumo.

Redakcijoms tai reiškia, kad eksperimentas turi turėti kryptį. Galima laužyti formatą – ir reikia – bet ne vardan laužymo. Jei redakcija nusprendžia, kad jos naujienos bus pateikiamos kaip garso įrašai, vizualinės schemos ar pokalbių serijos, tai turi tarnauti istorijai, o ne redaktoriaus norui atrodyti novatoriškam.

Ten, kur anarchija tampa praktika

Fluxus judėjimas gyvavo kelis dešimtmečius ir paliko pėdsaką ne tiek konkrečiais kūriniais, kiek mąstymo būdu. Jis parodė, kad institucija gali būti kvestionuojama iš vidaus, kad hierarchija nėra neišvengiama ir kad auditorija – ar žiūrovas, ar skaitytojas – gali būti kūrybinio proceso dalis, o ne tik jo gavėjas.

Žiniasklaidai, kuri šiandien ieško būdų išlikti reikalinga, ši filosofija siūlo ne receptą, o požiūrį. Nereikia viską apversti aukštyn kojomis per vieną dieną – užtenka pradėti klausti, kodėl darome taip, kaip darome, ir ar tas „taip” vis dar tarnauja tam, kam turėtų. Kartais geriausia revoliucija prasideda nuo labai paprasto klausimo.