Kai menas tampa gyvenimu, o gyvenimas menu

Fluxus – tai ne tik meno judėjimas, kuris klestėjo XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Tai filosofija, kuri išdrįso paklausti: o kas, jei menas nebūtų kažkas brangaus, neprieinamo ir muziejuose uždaryto? Šiandien, kai skęstame informacijos sraute ir bandome perduoti savo mintis per dešimtis skirtingų platformų, Fluxus principai gali tapti netikėtu gelbėjimo ratu. Ne dėl to, kad jie nauji – priešingai, jie seni. Bet dėl to, kad jie primena kažką labai svarbaus: komunikacija gali būti paprasta, žaisminga ir vis tiek prasminga.

George’as Maciunas, vienas iš Fluxus įkūrėjų, norėjo, kad menas būtų kaip vanduo – prieinamas visiems, tekantis laisvai, nesivaržantis formų. Jis ir jo bendraminčiai kūrė „partitūras” kasdieniam gyvenimui, kurios kartais buvo absurdiškos, kartais poetiškos, bet visada kvestionavo tai, kas laikoma „normaliu”. Kai pagalvojame apie šiuolaikinę komunikaciją – el. laiškus, susirinkimus, prezentacijas, socialinės medijos įrašus – matome, kaip dažnai mes įstrigstame šablonuose. Fluxus moko, kad galima kitaip.

Eksperimentas kaip komunikacijos pagrindas

Fluxus menininkai neturėjo baimės klysti. Jie kūrė vienos nakties performansus, kurie niekada nebuvo kartojami. Jie leido dalyviams tapti bendraautoriais. Jie suprato, kad procesas yra svarbesnis už rezultatą. Šiandien daugelis organizacijų bijo eksperimentuoti su komunikacija – kas, jei klientas nesupras? Kas, jei kolegos pagalvos, kad tai nerimta? Bet pažvelkime į sėkmingiausias šiuolaikines kampanijas: jos dažnai būna tos, kurios išdrįso būti kitokios.

Praktiškai tai gali reikšti labai paprastus dalykus. Vietoj standartinio pranešimo apie naują produktą, galite sukurti interaktyvią patirtį, kur žmonės patys atranda informaciją. Vietoj tradicinės prezentacijos su dešimtimis skaidrių, galite paprašyti auditorijos kartu sukurti sprendimą realiu laiku. Fluxus mokė, kad komunikacija gali būti įvykis, ne tik informacijos perdavimas.

Vienas iš žinomiausių Fluxus kūrinių – Yoko Ono „Cut Piece”, kur menininkė sėdėjo scenoje, o žiūrovai buvo kviečiami prieiti ir nusikarpyti jos drabužio gabalėlį. Tai buvo ne tik performansas apie pažeidžiamumą, bet ir radikalus komunikacijos aktas. Kiekvienas žiūrovas turėjo priimti sprendimą, tapti aktyvia proceso dalimi. Kaip tai pritaikyti versle ar kasdienėje komunikacijoje? Suteikdami žmonėms galią dalyvauti, ne tik stebėti.

Paprastumas kaip išlaisvinimas

Fluxus menininkai dažnai naudojo paprasčiausius įrankius – popierių, žirkles, kasdienius daiktus. Jie tikėjo, kad sudėtingumas dažnai yra tik ego maskuotė. Šiandien mes turime neįtikėtinas technologijas, bet ar jos padaro mūsų komunikaciją geresnę? Dažnai priešingai – mes perkrauname pranešimus grafikomis, animacijomis, techniniu žargonu, manydami, kad tai atrodys profesionaliau.

Pamąstykite apie paskutinį el. laišką, kurį gavote ir kuris tikrai jus pasiekė. Greičiausiai jis nebuvo perpildytas dizaino elementų. Greičiausiai jis buvo tiesiog nuoširdus, aiškus, žmogiškas. Fluxus principas čia paprastas: nusiplėškite viską nereikalingo. Jei galite pasakyti vieną sakinį vietoj trijų pastraipų – pasakykite vieną sakinį. Jei galite parodyti vietoj to, kad paaiškintumėte – parodykite.

Vienas iš mano mėgstamiausių Fluxus kūrinių yra George’o Brechto „Word Event” – instrukcija, kuri tiesiog sako: „EXIT”. Tiek. Tai gali būti interpretuojama tūkstančiu būdų, bet būtent ta erdvė interpretacijai ir yra komunikacijos grožis. Mes per dažnai stengiamės kontroliuoti, kaip mūsų žinutė bus suprantama, užuot pasitikėję, kad žmonės gali pridėti savo prasmę.

Humoras ir žaismingumas kaip rimti įrankiai

Fluxus niekada nesibijojo būti juokingas. Tai nebuvo pajuokavimas dėl pajuokavimo – tai buvo būdas pažadinti žmones, priversti juos pažvelgti į pasaulį kitaip. Alison Knowles kūrė „Make a Salad” performansus, kur ji tiesiog gamino salotą scenoje. Tai skamba absurdiškai, bet būtent ta absurdiškumo dozė verčia mus sustoti ir pagalvoti: o kodėl tai nėra menas? O kodėl kasdieniai veiksmai negali būti prasmingos komunikacijos forma?

Šiuolaikinėje darbo aplinkoje humoras dažnai laikomas neprofesionaliu. Bet tyrimai rodo, kad žmonės geriau įsimena informaciją, kai ji pateikiama su humoro elementu. Tai nereiškia, kad kiekvienas pranešimas turi būti komedija, bet tai reiškia, kad galite leisti sau būti žmogišku. Galite pripažinti absurdiškas situacijas. Galite naudoti netikėtus palyginimus ar metaforas.

Kai dirbu su klientais, dažnai matau, kaip jie įsitempia bandydami skambėti „profesionaliai”. Rezultatas – tekstai, kurie skamba, lyg juos būtų parašęs robotas. Fluxus mokytų: atsipalaiduokite. Jei jūsų pranešimas apie biudžeto mažinimą, galbūt galite pradėti nuo anekdoto apie tai, kaip patys bandėte sutaupyti, pirkdami pigesnę kavą (ir kaip tai baigėsi). Žmonės prisijungia prie istorijų, ne prie skaičių.

Kolaboracija virš hierarchijos

Fluxus neturėjo aiškių lyderių ar taisyklių. Tai buvo tinklas menininkų, kurie keitėsi idėjomis, bendradarbiavo, ginčijosi, bet visada gerbė vienas kito autonomiją. Maciunas bandė būti organizatoriumi, bet net jis negalėjo kontroliuoti to, kas buvo iš esmės chaotiškas ir gyvas procesas. Šiandien daugelis organizacijų vis dar veikia griežtomis hierarchijomis, kur komunikacija teka iš viršaus į apačią.

Bet geriausi sprendimai dažnai gimsta ne vadovų kabinetuose, o spontaniškose pokalbių virtuvėje ar koridoriuje. Fluxus principas čia būtų: sukurkite erdves, kur komunikacija gali tekti laisvai. Tai gali būti fizinės erdvės – atviresni biurai, neoficialūs susitikimai. Arba virtualios erdvės – platformos, kur bet kas gali pasidalyti idėja be baimės būti atmestam.

Vienas iš būdų tai įgyvendinti – naudoti „partitūrų” koncepciją. Fluxus menininkai kūrė paprastas instrukcijas, kurias kiti galėjo interpretuoti savaip. Versle tai galėtų reikšti: vietoj detalių procedūrų, duokite bendrus principus ir leiskite komandai rasti savo kelius. Vietoj to, kad diktuotumėte, kaip turi atrodyti kampanija, pasidalykite tikslu ir leiskite žmonėms eksperimentuoti.

Laikinumas ir momentas

Daugelis Fluxus kūrinių buvo efemeriški – jie vyko vieną kartą ir dingo. Nebuvo įrašų, kartais net nebuvo dokumentacijos. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas: menas kaip gyvenimas yra laikinas, ir būtent ta laikinumo sąmonė daro jį vertingą. Šiandien mes gyvename kultūroje, kur viskas turi būti įamžinta, išsaugota, optimizuota ateičiai.

Bet pagalvokite apie geriausius pokalbius, kuriuos turėjote. Greičiausiai jie nebuvo suplanuoti. Greičiausiai jie įvyko spontaniškai, ir būtent ta spontaniškumo magija padarė juos įsimintinius. Fluxus mokytų: ne viskas turi būti dokumentuojama ir analizuojama. Kartais komunikacija gali būti tiesiog momento dalykas.

Praktiškai tai gali reikšti leisti sau būti labiau prisitaikančiam. Jei matote, kad susirinkimas vyksta ne taip, kaip planavote – keiskite kryptį. Jei jaučiate, kad jūsų pranešimas neveikia – pripažinkite tai ir bandykite kitaip. Fluxus menininkai neturėjo baimės improvizuoti, nes jie suprato, kad tikrasis gyvenimas niekada nevyksta pagal scenarijų.

Demokratizuoti kūrybą

Vienas iš radikaliausių Fluxus principų buvo tas, kad bet kas gali būti menininkas. Nereikia specialaus išsilavinimo, brangių įrankių ar institucijų palaiminimo. Tai buvo tiesioginė reakcija į elitistinį meno pasaulį, bet principas galioja ir komunikacijai. Per dažnai mes manome, kad gera komunikacija yra specialistų darbas – reikia samdyti agentūras, konsultantus, ekspertus.

Fluxus mokytų: geriausi komunikatoriai yra tie, kurie turi ką pasakyti ir išdrįsta tai pasakyti autentiškai. Tai nereiškia, kad profesionalus įgūdžiai nėra vertingi, bet tai reiškia, kad neturėtume baimintis komunikuoti tik todėl, kad nesame „ekspertai”. Jūsų komandos nariai, kurie dirba su klientais kasdien, greičiausiai žino geriau, kaip su jais kalbėti, nei bet koks išorės konsultantas.

Kaip tai įgyvendinti? Suteikite žmonėms įrankius ir pasitikėjimą. Vietoj to, kad visą komunikaciją filtruotumėte per marketingo skyrių, mokykite visus pagrindinių principų ir leiskite jiems eksperimentuoti. Taip, bus klaidų. Bet bus ir autentiškumo, kurio negali nusipirkti už jokius pinigus.

Kai forma tampa turiniu

Fluxus menininkai suprato, kad kaip tu perteiki žinutę yra pati žinutė. Jie naudojo pašto sistemą kaip meno formą, siųsdami vieni kitiems keistus objektus ir instrukcijas. Jie kūrė „Fluxus dėžutes” – mažas dėžutes su įvairiais daiktais, kurie kartu sudarydavo tam tikrą patirtį. Forma nebuvo tik indas turiniui – forma buvo turinys.

Šiandien mes dažnai atskirame formą nuo turinio. Mes rašome tekstą, o paskui „aprengiame” jį dizainu. Bet ką, jei galvotume apie tai kartu nuo pat pradžių? Jei jūsų žinutė yra apie paprastumą, galbūt ji turėtų būti perduota paprasčiausiu būdu – vienu sakiniu ant tuščio lapo. Jei jūsų žinutė yra apie bendruomenę, galbūt ji turėtų būti sukurta bendruomenės, ne vienam žmogui rašant.

Vienas iš mano mėgstamų pavyzdžių yra tai, kaip kai kurios įmonės naudoja „anti-prezentacijas” – susitikimus be skaidrių, kur žmonės tiesiog kalba ir diskutuoja. Forma (ar jos nebuvimas) perduoda žinutę: mes čia ne tam, kad įspūdį darytume, mes čia tam, kad spręstume problemas.

Kai komunikacija tampa gyvenimu

Grįžtant prie pradžios – Fluxus norėjo, kad menas taptų gyvenimu. Ne kažkuo atskirtu, bet integruotu į kasdienybę. Tas pats galioja komunikacijai. Geriausia komunikacija nėra ta, kuri vyksta specialiai tam skirtais kanalais ir nustatytais laikais. Geriausia komunikacija vyksta nuolat, natūraliai, kaip kvėpavimas.

Tai nereiškia, kad turime būti prieinami 24/7 ar kad neturėtume jokių struktūrų. Tai reiškia, kad komunikacija turėtų būti ne kažkas, ką mes „darome”, bet kažkas, kas mes esame. Kai vadovas klausia komandos nario, kaip sekasi, ir tikrai klauso atsakymo – tai Fluxus principas veikime. Kai įmonė prisipažįsta klydusi ir paaiškina, ką išmoko – tai Fluxus principas veikime.

Fluxus mokė, kad ribos tarp meno ir gyvenimo yra dirbtinės. Panašiai ribos tarp „oficialios” ir „neoficialios” komunikacijos, tarp „darbo” ir „asmeninio” yra dažnai dirbtinės. Žmonės nori bendrauti su žmonėmis, ne su korporacijomis ar institucijomis. Kai leidžiate sau būti žmogišku savo komunikacijoje – pripažinti abejones, dalytis džiaugsmu, rodyti pažeidžiamumą – jūs praktikuojate Fluxus principus, net jei to nesuvokiate.

Galiausiai Fluxus moko, kad komunikacija gali būti žaidimas, eksperimentas, nuotykis. Ji gali būti paprasta ir gili tuo pačiu metu. Ji gali jungtis žmones vietoj to, kad juos skirstytų į siuntėjus ir gavėjus. Ir galbūt svarbiausia – ji gali būti gyva, kintanti, niekada neužbaigta. Kaip ir pats gyvenimas.