Kai menas sutinka sniegą: netikėtas susitikimas

Kas bendro tarp XX amžiaus avangardinio meno judėjimo ir jūsų slidžių, kurios šiuo metu tikriausiai stovi kažkur garažo kampe ar balkone? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Bet jei sustotume ir pamąstytume giliau, kaip tai darė Fluxus menininkai šeštajame dešimtmetyje, galėtume atrasti stebinančiai daug bendrybių. Fluxus filosofija, kuri kvestionavo meno ribas ir kviete žmones matyti kūrybą kasdienybėje, gali tapti netikėtu vadovu į visiškai naują slidžių priežiūros sampratą.

Slidinėjimas daugeliui yra rutina – nuvažiuoji į kalną, nuslidini kelias trasas, grįžti namo. Slidės? Jos tiesiog įrankis, priemonė. Bet ką jei į jas pažvelgtume kitaip? Ką jei kiekvienas vaško sluoksnis, kiekviena briauna, kiekvienas servisas taptų ne tik technine procedūra, bet ir kūrybiniu aktu, meditatyvu ritualu, dialogu su materija?

Fluxus filosofijos esmė: gyvenimas kaip menas

Fluxus atsirado kaip reakcija į per daug rimtą, elitinį meno pasaulį. George’as Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paikas ir kiti šio judėjimo atstovai tvirtino, kad menas neturi būti atskirtas nuo gyvenimo. Jie kūrė „įvykius” (events) – paprastus veiksmus, kurie skatino žmones atidžiau pažvelgti į kasdienius dalykus. Vienas iš garsių Fluxus kūrinių buvo Alison Knowles „Make a Salad” – tiesiog salotų gaminimas, tačiau atliekamas su tokiu dėmesiu ir intencija, kad tai tapdavo menu.

Ši filosofija kvietė atsisakyti perfekcionizmo, priimti atsitiktinumą, vertinti procesą labiau nei rezultatą. Fluxus menininkai eksperimentavo su kasdieniais objektais, ieškojo grožio ten, kur kiti matė tik funkcionalumą. Ir štai čia slypi raktas – jei galime matyti meną salotų gaminime, kodėl negalėtume jo matyti slidžių priežiūroje?

Slidžių priežiūra kaip ritualas, ne rutina

Daugelis slidininkų slidžių servisą suvokia kaip nemalonią būtinybę. Nuveži į servisą, palieki, atsiimi. Arba dar blogiau – visiškai ignoruoji, kol slidės tampa beveik nenaudojamos. Bet įsivaizduokite, kad šis procesas galėtų būti visai kitoks.

Fluxus požiūris skatintų mus sustoti ir pajusti patį procesą. Kai laikote rankose vaško gabalą ir pradedote jį tepti ant slidžių pagrindo, tai nėra tik mechaninis veiksmas. Tai kontaktas su materija, su savo įrankiu, su elementu, kuris neša jus per sniegą. Kiekvienas judesys gali būti atidus, sąmoningas. Vaško kvapas, jo tekstūra šildant, būdas, kuriuo jis įsigeria į pagrindą – visa tai tampa patirtimi, ne tik užduotimi.

Japonai turi koncepciją „wabi-sabi” – grožio radimą netobulume ir laikinume. Fluxus filosofija turi panašių atspalvių. Jūsų slidės nėra tobulos, jos niekada nebus tobulos. Jos nešioja įbrėžimus, smūgių žymes, patirties pėdsakus. Ir tai puiku. Kiekviena įbrėžimo istorija, kiekvienas remontas yra dalis jūsų santykio su šiomis slidėmis.

Eksperimentavimas: atsisakykite vieno teisingo būdo

Fluxus menininkai garsėjo savo eksperimentais ir atvirumu atsitiktinumui. Jie nesiekė vieno teisingo atsakymo – jie tyrinėjo galimybes. Tą patį požiūrį galime pritaikyti slidžių priežiūrai.

Tradiciškai servisas yra standartizuotas: tam tikras briaunos kampas, tam tikras vaškas tam tikroms sąlygoms. Bet kas nutiktų, jei leistumėte sau eksperimentuoti? Galbūt kartais palikti briauna šiek tiek kitokią, nei rekomenduoja gamintojas? Išbandyti neįprastą vaško kombinaciją? Žinoma, reikia turėti bazinių žinių, bet Fluxus dvasia skatintų jus nebijoti nukrypti nuo instrukcijų.

Vienas mano pažįstamas slidininkas pradėjo eksperimentuoti su skirtingais vaškavimo būdais po to, kai lankėsi Fluxus parodoje. Jis pradėjo vaškuoti slidės ne visą vienu metu, o dalimis, skirtingais vaškais – priekinę dalį vienu, vidurį kitu, galą trečiu. Rezultatai buvo įdomūs ir netikėti. Kartais slidės elgėsi keistai, bet kartais jis rasdavo kombinacijų, kurios veikė stebėtinai gerai tam tikromis sąlygomis. Svarbiausia – jis pradėjo suprasti slidžių elgesį giliau, nes aktyviai eksperimentavo, o ne tiesiog sekė instrukcijas.

Bendruomeniškumas ir dalijimasis patirtimi

Fluxus niekada nebuvo vienišų genijų judėjimas. Tai buvo tinklas, bendruomenė, kur idėjos cirkuliavo laisvai, kur bendradarbiavimas buvo svarbesnis už individualų autorystę. Šis aspektas turi tiesioginį pritaikymą slidžių priežiūros pasaulyje.

Vietoj to, kad laikytume savo servisą privačiu, beveik intymiu reikalu, galėtume jį padaryti bendruomeniniu. Organizuokite slidžių vaškavimo vakarėlius su draugais. Susirinkite garaže ar rūsyje, atsinešę savo slidžių, įrankių, vaškų. Dalinkitės patarimais, istorijomis, eksperimentais. Vienas gali būti briaunų specialistas, kitas – vaškų ekspertas, trečias – pagrindo remonto meistras.

Tokios sesijos tampa ne tik praktiškos, bet ir socialinės. Jos kuria bendruomenę, kur žmonės susiję ne tik bendru hobiu, bet ir bendru ritualu, bendru kūrybiniu procesu. Tai labai Fluxus dvasia – menas kaip socialinė praktika, kaip būdas žmonėms susitikti ir kartu kažką kurti.

Viena slidinėjimo bendruomenė Vilniuje pradėjo organizuoti mėnesinius „slidžių priežiūros ratelius”. Žmonės susirenka, atsinešę savo įrangą, ir kartu dirba prie slidžių. Patyrę nariai moko naujoką, visi dalijasi patarimais. Atmosfera yra neformali, dažnai grojama muzika, kartais kas nors atneša vyno ar arbatos. Tai tapo laukiamu įvykiu, kur servisas virsta socialiniu ritualu, bendruomenės stiprinimo aktu.

Netobulumas kaip vertybė

Vienas iš svarbiausių Fluxus principų – atsisakymas perfekcionizmo. Fluxus kūriniai dažnai buvo „nebaigti”, „netobuli”, „mėgėjiški” tradicine prasme. Bet būtent tai ir buvo jų stiprybė – jie buvo žmogiški, prieinami, autentiški.

Kai prižiūrite slidžių, lengva įkristi į perfekcionizmo spąstus. Briaunos turi būti tobulai aštriai, pagrindas tobulai lygus, vaškas tobulai paskirstytas. Bet realybė tokia, kad po pirmojo nusileidimo nuo kalno visa ta „tobulybė” vis tiek bus pažeista. Ir tai normalu.

Fluxus požiūris skatintų mus priimti šį netobulumą. Jūsų slidės nėra muziejinis eksponatas – jos yra gyvas įrankis, kuris keičiasi, dėvisi, evoliucionuoja. Įbrėžimas ant pagrindo? Tai ne tragedija, o istorija. Šiek tiek nelygus vaško sluoksnis? Tai žmogaus rankos pėdsakas, ne mašinos.

Tai nereiškia, kad turėtume visiškai nusispjauti į kokybę. Bet tai reiškia, kad galime atsipalaiduoti, leisti sau būti žmonėmis, leisti procesui būti netobulam. Kartais geriausia slidžių priežiūra yra ta, kuri atlikta su meile ir dėmesiu, net jei rezultatas nėra techniškai tobulas.

Kūrybiškumas kasdienybėje: praktiniai patarimai

Kaip konkrečiai pritaikyti Fluxus filosofiją savo slidžių priežiūroje? Štai keletas praktinių pasiūlymų, kurie gali transformuoti jūsų požiūrį:

Pirmiausia, sukurkite ritualą. Vietoj to, kad vaškuotumėte slidžių skubėdami prieš pat išvykimą į kalną, skirkite tam specialų laiką. Galbūt sekmadienio vakarą, kai namai ramus. Pasiruoškite erdvę – išvalykite, galbūt uždekite žvakę, įjunkite mėgstamą muziką. Padarykite šį procesą įvykiu, ne užduotimi.

Antra, pradėkite dokumentuoti. Fluxus menininkai dažnai kūrė „partitūras” – paprastas instrukcijas, kurios galėjo būti interpretuojamos įvairiai. Galite kurti savo slidžių priežiūros „partitūras”. Užsirašykite, ką darote, kokias kombinacijas išbandote, kokie rezultatai. Bet darykite tai kūrybiškai – ne kaip sausą techninį žurnalą, bet kaip patirties dienoraštį. Galbūt piešiniais, galbūt poezija, galbūt foto.

Trečia, įtraukite atsitiktinumą. Kartais leiskite procesui nuspręsti už jus. Pavyzdžiui, galite turėti kelis skirtingus vaškus ir pasirinkti vieną užmerkę akis. Arba nuspręsti vaškuoti slidžių klausydamiesi tam tikros dainos – ir baigti, kai daina baigiasi, nesvarbu, ar „tinkamai” pabaigėte, ar ne. Tokie atsitiktinumo elementai gali atrodyti kvailai, bet jie išlaisvina mus iš per daug griežtų taisyklių ir atidaro naujų galimybių.

Ketvirta, dalinkitės procesu. Fotografuokite, filmuokite, rašykite apie savo slidžių priežiūros patirtį. Ne kaip instrukcijas, bet kaip asmeninę istoriją. Pasidalinkite socialiniuose tinkluose, su draugais, su bendruomene. Padarykite tai viešu, ne privačiu aktu. Tai ne savireklamavimas – tai dalijimasis patirtimi, kaip tai darė Fluxus menininkai.

Penkta, eksperimentuokite su įrankiais. Galbūt kartais naudokite ne specialų slidžių šepetį, bet šiaip kokį įdomų šepetį, kurį radote. Galbūt išbandykite vaškuoti ne tik įprastais įrankiais, bet ir rankomis (žinoma, atsargiai, kad nenusidegintumėte). Fluxus dvasia – naudoti tai, kas yra po ranka, nesivadovauti tik specialistų rekomendacijomis.

Kai slidės tampa mokytoju

Galiausiai, Fluxus filosofija slidžių priežiūroje moko mus klausytis. Ne tik instrukcijų, ne tik ekspertų, bet pačių slidžių. Kiekvienos slidės yra unikalios, net jei jos tos pačios modelio. Jos turi savo charakterį, savo „asmenybę”, kuri formuojasi per naudojimą ir priežiūrą.

Kai prižiūrite slidžių reguliariai, atidžiai, sąmoningai, pradedame jas pažinti. Suprantame, kaip jos reaguoja į skirtingus vaškus, kaip jos elgiasi su skirtingais briaunų kampais, kaip jos „jaučiasi” skirtingomis sąlygomis. Šis pažinimas yra ne tik techninis – tai santykis.

Fluxus menininkai kalbėjo apie „įvykį” (event) kaip apie situaciją, kur žiūrovas tampa dalyviu, kur ribos tarp kūrėjo ir stebėtojo išnyksta. Panašiai, kai prižiūrime slidžių su Fluxus dvasia, mes tampame ne tik jų savininkais ar vartotojais, bet partneriais. Slidės nėra pasyvus objektas, kurį mes kontroliuojame – jos yra aktyvus dalyvis mūsų slidinėjimo patyrime.

Vienas slidininkas pasakojo, kaip po metų reguliarios, medityvios slidžių priežiūros jis pradėjo jausti, kad slidės „kalba” su juo. Ne tiesiogine prasme, žinoma, bet jis pradėjo intuityviai suprasti, ko joms reikia. Kai pagrindas buvo per sausas, jis tai jausdavo. Kai briaunos reikėjo paaštrinti, jis tai žinodavo dar prieš išbandydamas jas sniege. Šis ryšys atsirado ne iš techninių žinių, bet iš dėmesio, iš ritualinio, sąmoningo kontakto su savo įranga.

Sniego filosofija: kai priežiūra tampa gyvenimu

Grįžtant prie pradinio klausimo – kas bendro tarp avangardinio meno judėjimo ir slidžių priežiūros? Dabar atsakymas turėtų būti aiškesnis. Fluxus nebuvo tik apie meną – tai buvo filosofija, būdas gyventi, būdas matyti pasaulį. Ir ši filosofija gali transformuoti bet kurią kasdienybės sritį, įskaitant ir tokią, atrodytų, prozaišką kaip slidžių servisas.

Kai prižiūrime slidžių su dėmesiu, kūrybiškumu, atvirumu eksperimentui ir bendruomeniškumu, mes ne tik pratęsiame jų tarnavimo laiką ar pagerinime jų charakteristikas. Mes keičiame savo santykį su daiktais, su hobiu, su savimi. Mes išmokstame matyti grožį procese, ne tik rezultate. Mes išmokstame vertinti netobulumą kaip autentiškumo ženklą. Mes išmokstame dalintis ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti.

Slidžių priežiūra, žiūrint Fluxus akimis, tampa meditatyva praktika, kūrybiniu aktu, socialiniu ritualu. Ji tampa būdu sulėtinti, sustoti, pajusti materialų pasaulį, kuriame gyvename. Ir galbūt, kai kitą kartą atsisėsite garaže su vaško gabalu rankoje, pajusite kažką daugiau nei tik pareigą. Galbūt pajusite džiaugsmą, kūrybingumą, ryšį – su slidėmis, su procesu, su savimi.

Ir kai kitą kartą nusileisite nuo kalno, galbūt pajusite, kad tas nusileidimas prasidėjo ne kalno viršuje, bet garaže, kai su meile ir dėmesiu tepėte vaską ant pagrindo. Kad kiekvienas posūkis sniege yra ne tik fizinis veiksmas, bet ir dialogo su slidėmis, su kalnu, su elementais tęsinys. Kad slidinėjimas, kaip ir gyvenimas, yra ne tik apie pasiekimus ir rezultatus, bet apie procesą, apie dėmesį, apie buvimą čia ir dabar.

Fluxus filosofija moko mus, kad gyvenimas pats yra menas, jei tik išmokstame jį taip matyti. Ir slidžių priežiūra – su visais jos vaškais, briaunomis, įrankiais ir ritualais – gali būti viena iš vietų, kur pradedame šį matymą praktikuoti. Ne todėl, kad tai padarys mus geresniais slidininkais (nors galbūt ir padarys), bet todėl, kad tai padarys mus atidesniais, kūrybiškesniais, labiau gyvenančiais žmonėmis.