Vasaros pradžioje, kai miesto aikštės ir parkai virsta kultūros centrais, vis dažniau girdime apie „konceptualius” festivalius. Bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Ar tai tik dar vienas marketingo terminas, ar galime kalbėti apie rimtą meno formos transformaciją? Fluxus judėjimas, prasidėjęs septintajame dešimtmetyje, siūlo unikalų požiūrį į tai, kaip galėtų atrodyti tikrai inovatyvus lauko meno renginys.

Fluxus nebuvo vien meno srovė – tai buvo gyvenimo filosofija, kvestionavusi tradicinius meno kūrimo ir pristatymo būdus. George Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti šio judėjimo atstovai siūlė radikaliai kitokį požiūrį: menas turėtų būti prieinamas visiems, interaktyvus ir dažnai – nepredikuojamas. Šie principai šiandien gali tapti revoliuciniu įrankiu kuriant lauko festivalius, kurie iš tikrųjų keičia dalyvių sąmonę.

Antikomercinio meno filosofija šiuolaikiniame kontekste

Fluxus judėjimas gimė kaip reakcija į komercializuotą meno rinką ir elitiškas galerijas. Šiandien, kai net alternatyvūs festivaliai dažnai virsta korporacijų rėmėjų demonstracijos aikštelėmis, šis principas tampa ypač aktualus.

Konceptualus lauksnos festivalis turėtų pradėti nuo klausimo: kam mes tai darome? Jei atsakymas – pelno gavimui ar prestižo didinimui, greičiausiai Fluxus principai čia netiks. Tačiau jei siekiate sukurti erdvę tikram eksperimentui ir bendruomenės formavimui, tuomet antikomercinis požiūrys gali tapti jūsų stipriąja puse.

Praktiškai tai reiškia atsisakymą tradicinių rėmėjų logotipų gausiems. Vietoj to galite siūlyti rėmėjams tapti festivalio dalyviais – ne stebėtojais, o kūrėjais. Viena Danijos bendruomenė organizuoja metinį renginį, kur vietinės įmonės ne sponsoruoja, o kuria meninę programą kartu su menininkais. Rezultatas – autentiškas, bendruomenės poreikius atspindintis festivalis.

Interaktyvumo ir dalyvavimo principai

Fluxus performance’ai dažnai reikalaudavo publikos įsitraukimo. Ne kaip papildomo elemento, o kaip būtinos kūrinio dalies. Šis principas gali radikaliai pakeisti lauko festivalio koncepciją.

Užuot organizavę tradicinius koncertus ar spektaklius, galite sukurti „instrukcijų parką”. Kiekviena festivalio erdvė turėtų paprastą instrukciją – kaip Yoko Ono garsiuosiuose „Instruction Pieces”. Pavyzdžiui: „Atsisėsk ant šio suolo ir papasakok nepažįstamam žmogui apie savo vaikystės sapną” arba „Surink dešimt akmenukų ir sudėliok juos taip, kad atspindėtų tavo šios dienos nuotaiką”.

Vienas sėkmingiausių tokių projektų vyko Nyderlanduose, kur festivalio organizatoriai išdalijo 500 paprastų užduočių. Dalyviai ne tik jas vykdė, bet ir kūrė naujas. Per tris dienas susikaupė daugiau nei 2000 instrukcijų, o festivalis tapo savaiminio kūrybiškumo demonstracija.

Svarbu suprasti: interaktyvumas nereiškia technologijų gausos. Fluxus filosofijoje svarbiausia – žmogiškas kontaktas ir paprastų dalykų perkeitimas į meno aktus.

Kasdienybės objektų transformacija į meno kūrinius

Marcel Duchamp’o „ready-made” koncepcija Fluxus judėjime įgavo naują dimensiją. Menininkais tapo ne tik tie, kurie kuria, bet ir tie, kurie moka kitaip pažvelgti į aplinką.

Lauksnos festivalis – ideali erdvė tokiems eksperimentams. Paprastas medžio kamienas gali tapti bendruomenės dienoraščiu, jei šalia padėsite kreidos gabalėlį ir instrukciją. Apleistas pastatas – laiko kapsule, jei pakviesite žmones palikti jame savo ateities laiškus.

Čekijoje vykstantis „Invisible Festival” naudoja būtent tokį principą. Organizatoriai nesukuria jokių specialių instaliacijų – jie tik pakeičia žmonių žvilgsnį į jau egzistuojančius objektus. Senas tiltas virsta „klausymosi erdve”, kur žmonės sustoja ir dešimt minučių klausosi gamtos garsų. Laukinis takas – „lėtumo keliu”, kur draudžiama eiti greičiau nei vienas žingsnis per sekundę.

Raktinis principas čia – ne pridėti, o atskleisti. Jūsų užduotis kaip organizatorių – padėti žmonėms pamatyti kasdienybės objektus naujomis akimis.

Spontaniškumo ir atsitiktinumo vaidmuo

John Cage’o kompozicijos, paremtos „I Ching” atsitiktinumo principais, Fluxus judėjime tapo ne tik muzikos, bet ir visos meno filosofijos pagrindu. Kaip šį principą pritaikyti festivalio organizavimui?

Pirma, palikite erdvės neplanuotiems įvykiams. Vietoj griežto tvarkaraščio sukurkite „galimybių žemėlapį”. Nurodykite, kad tam tikru laiku tam tikroje vietoje „kažkas gali nutikti”, bet nenurodykite kas. Leiskite patiems dalyviams spręsti, ką jie nori sukurti.

Antra, naudokite atsitiktinumo metodus programos formavimui. Vienas Vokietijos festivalis kiekvieną rytą traukia burtus, kurie nulemia dienos temą. „Šiandien visi kūriniai turi būti susiję su vandeniu” arba „Šiandien galima naudoti tik raudonos spalvos objektus”. Tokios taisyklės stimuliuoja kūrybiškumą ir sukuria netikėtų sąsajų.

Svarbu suprasti: spontaniškumas nėra chaosas. Tai – struktūruotos laisvės forma, kur aiškūs rėmai leidžia turiniui būti nepredikuojamam.

Bendruomenės kūrimas per kolektyvų meną

Fluxus performance’ai dažnai reikalaudavo kelių žmonių bendradarbiavimo. Ne kaip hierarchinės struktūros, o kaip lygiaverčių dalyvių tinklo. Šis principas gali tapti festivalio organizacijos pagrindu.

Vietoj tradicinės „menininkai-publika” dichotomijos sukurkite sistemą, kur kiekvienas dalyvis yra ir kūrėjas, ir stebėtojas. Praktiškai tai gali reikšti, kad atvykę žmonės gauna ne tik programos planą, bet ir galimybę prisidėti prie jos formavimo.

Škotijos Highlands regione vykstantis „Common Ground Festival” naudoja rotacijos principą: kiekvienas dalyvis per dieną turi praleisti bent valandą, prisidėdamas prie festivalio organizavimo. Kas nors gamina maistą, kas nors veda pašnekesį, kas nors organizuoja spontanišką muziką. Rezultatas – ne tik festivalis, bet ir tikra bendruomenės patirtis.

Kolektyvinio meno principas taip pat reiškia atsakomybės dalijimąsi. Jei kažkas nepavyksta ar eina ne pagal planą, tai nėra organizatorių kaltė – tai bendruomenės iššūkis, kurį reikia spręsti kartu.

Technologijų minimalizmas ir autentiškumo paieška

Nors Fluxus menininkai nevengia technologijų (Nam June Paik buvo video meno pionierius), jų požiūris visada buvo kritiškas. Technologijos – įrankis, ne tikslas. Šiuolaikiniuose festivaliuose dažnai nutinka atvirkščiai: technologiniai sprendimai užgožia patį turinį.

Konceptualus lauksnos festivalis turėtų pradėti nuo klausimo: ko mums iš tikrųjų reikia? Dažnai atsakymas bus: mažiau nei manome. Vietoj sudėtingos garso aparatūros – akustiniai sprendimai. Vietoj šviesos efektų – gamtinio apšvietimo naudojimas. Vietoj skaitmeninės registracijos – tiesioginis bendravimas.

Tai nereiškia technologijų atmetimo. Tai reiškia jų sąmoningą naudojimą. Jei technologija padeda sukurti autentišką patirtį – puiku. Jei ji tik prideda „wow” efektą – greičiausiai galima be jos apsieiti.

Prancūzijoje vykstantis „Analog Weekend” visiškai atsisako skaitmeninių technologijų. Muzika – tik gyva, komunikacija – tik tiesiogine, dokumentavimas – tik piešiniais ar užrašais. Dalyviai teigia, kad tokia patirtis padeda jiems „prisiminti, kaip jaustis žmogumi”.

Kada chaosas tampa meno forma: praktiniai sprendimai

Fluxus principų pritaikymas nėra teoretinis žaidimas – tai praktinių sprendimų visuma, reikalaujanti drąsos ir lankstumo. Po kelių metų eksperimentų su tokiais renginiais galima išskirti keletą raktinių rekomendacijų.

Pirmiausia, pradėkite mažai. Geriau sėkmingai surengti 50 žmonių renginį nei nesėkmingai – 500. Fluxus principai geriau atsiskleidžia intimesnėje aplinkoje, kur kiekvienas dalyvis gali realiai paveikti bendrą procesą.

Antra, ruoškitės tam, kad ne visi supras jūsų idėją. Konceptualus menas nėra masinis produktas. Geriau turėti 20 iš tikrųjų įsitraukusių dalyvių nei 200 pasyvių stebėtojų. Jūsų tikslas – ne patikti visiems, o sukurti erdvę tiems, kurie ieško kitokios patirties.

Trečia, dokumentuokite procesą, ne rezultatą. Fluxus performance’ai dažnai buvo svarbūs ne dėl galutinio produkto, o dėl to, kas vyko jų metu. Filmuokite ne spektaklius, o žmonių reakcijas. Fotografuokite ne instaliaciją, o jos kūrimo procesą.

Ketvirta, leiskite dalykams nepavykti. Fluxus filosofijoje klaida – ne problema, o kūrybos dalis. Jei kažkas eina ne pagal planą, tai gali tapti įdomiausiu festivalio momentu. Svarbu išlaikyti žaismingumą ir eksperimento dvasią.

Penkta, sukurkite „instrukcijų biblioteką” – paprastų užduočių rinkinį, kurį galite naudoti bet kuriuo metu. Kai atsiranda tuščia erdvė ar laikas, instrukcija gali ją užpildyti prasmingu turiniu. „Pastatyk iš šių akmenų bokštą, kuris atspindėtų tavo šiandienos nuotaiką” – tokia paprasta užduotis gali tapti valandų trunkančiu kolektyviniu kūriniu.

Galiausiai, nepamirškite, kad konceptualus festivalis – ne tik renginys, bet ir socialinis eksperimentas. Jūs tiriате, kaip žmonės elgiasi, kai jiems suteikiama kūrybinė laisvė. Šis tyrimas pats savaime yra vertingas – nepriklausomai nuo to, ar festivalis bus „sėkmingas” tradicine prasme.

Fluxus judėjimas parodė, kad menas gali būti kur kas daugiau nei estetinis objektas ar pramoga. Jis gali tapti gyvenimo būdu, bendravimo forma, realybės keitimo įrankiu. Šiuolaikiniai lauko festivaliai turi unikalią galimybę šiuos principus pritaikyti naujame kontekste – sukuriant erdves, kur žmonės ne tik vartoja kultūrą, bet ir ją kuria. Tai reikalauja drąsos atsisakyti įprastų formų ir pasitikėjimo žmonių kūrybiniu potencialu. Bet būtent tokia drąsa ir pasitikėjimas kadaise leido Fluxus tapti vienu įtakingiausių XX amžiaus meno judėjimų.