Menas, kuris niekada nebuvo skirtas muziejui

Fluxus atsirado ne tam, kad kabėtų ant sienos. Šis XX amžiaus vidurio judėjimas – su Johnu Cage’u, Yoko Ono, George’u Maciunasu priešakyje – iš esmės sakė: menas yra visur, o svarbiausia ne objektas, o procesas. Patirtis. Momentas. Tai, kas nutinka tarp žmogaus ir pasaulio, o ne tai, kas įrėminta ir apdrausti.

Ir štai čia atsiranda keistas, bet visiškai logiškas klausimas – ką tai turi bendro su tuo, kaip tu ryte atidarai naujienų portalą?

Naujienos kaip begalinis srautas be pradžios ir pabaigos

Fluxus filosofijos šerdyje glūdi idėja, kad nėra aiškios ribos tarp meno ir gyvenimo. Vienas žymiausių judėjimo principų – intermedia, tarpinė erdvė tarp disciplinų, formatų, kategorijų. Niekas nėra gryna forma. Viskas teka.

Dabar pagalvok apie šiuolaikinę žiniasklaidą. Kur baigiasi naujiena ir prasideda nuomonė? Kur faktų konstatavimas virsta pasakojimu? Kur žurnalistika tampa pramoga? Šių ribų jau seniai nebėra – ir tai ne degradacija, o tiesiog realybė. Fluxus tai būtų vadino ne problema, o medžiaga darbui.

Tačiau dauguma žmonių vis dar skaito naujienas taip, lyg jos būtų grynos, objektyvios, užbaigtos. Lyg kiekvienas straipsnis būtų skulptūra, kurią galima apžiūrėti iš visų pusių ir suprasti iki galo. O tai – savęs apgaudinėjimas.

Ką reiškia skaityti kaip Fluxus menininkas

Fluxus kūrėjai dirbo su instrukcijomis – vadinamaisiais event scores. Trumpi nurodymai, kurie kviesdavo atlikėją ar žiūrovą patirti kažką, o ne gauti gatavą rezultatą. Yoko Ono instrukcija „Stebėk dangų, kol pamatai debesį” nėra apie debesį. Ji apie dėmesio kokybę.

Skaityti naujienas su Fluxus dvasia reikštų sustoti ir paklausti: kas čia kalba ir kodėl dabar? Ne „ar tai tiesa”, o „kokia patirtis man čia siūloma ir ar aš ją priimu sąmoningai?” Tai ne skepticizmas dėl skepticizmo – tai aktyvus dalyvavimas informacijos procese, o ne pasyvus jos vartojimas.

Konkretūs klausimai, kurie iš tikrųjų keičia skaitymo kokybę:

• Koks emocinis tonas dominuoja tekste ir ar jis pateisinamas faktais?
• Kas yra nutylėta – kokios perspektyvos čia nėra?
• Ar ši naujiena egzistuoja atskirai, ar ji dalis ilgesnio pasakojimo, kurį aš pats turiu susidėlioti?

Fluxus menininkas niekada nesustodavo ties pirmu sluoksniu. Ir tu neturi.

Kai informacija tampa ritualu

Vienas keisčiausių ir kartu gražiausių Fluxus aspektų – kasdienių veiksmų pakėlimas į ritualo lygmenį. Maciunas organizuodavo renginius, kuriuose žmonės tiesiog valgydavo. Arba tylėdavo. Arba eidavo per kambarį. Idėja buvo paprasta: kai atkreipi dėmesį, viskas tampa kitaip.

Rytinis naujienų skaitymas daugeliui yra ritualas – bet beveik visiškai nesąmoningas. Kava, telefonas, slinkimas žemyn. Informacija įsisunkia kaip vanduo į žemę – greitai ir be pėdsakų. Po valandos sunku net prisiminti, ką skaitei.

O jei tas pats ritualas taptų sąmoningas? Jei skirtum dvidešimt minučių ne dvidešimčiai straipsnių, o trim – bet su tikru dėmesiu? Fluxus tai vadintų performansu. Aš tai vadinu higiena.

Tarp eilučių, kur gyvena tikroji žinutė

Galiausiai Fluxus mus moko, kad prasmė nekyla iš objekto – ji atsiranda santykyje. Tarp kūrinio ir žiūrovo. Tarp teksto ir skaitytojo. Naujiena pati savaime yra tik signalas – ką su juo darai, priklauso nuo to, kiek esi budrus.

Tai nėra kvietimas nepasitikėti žurnalistika ar ieškoti sąmokslo po kiekvienu sakiniu. Tai kvietimas nepasiduoti pasyvumui, kuris šiandien yra bene didžiausia informacinės erdvės problema. Ne dezinformacija – o abejingumas savo paties reakcijoms į informaciją.

Fluxus mirė kaip judėjimas, bet jo klausimas liko gyvas: ar tu dalyvaujate, ar tik stebite? Naujienų sraute šis klausimas skamba galbūt aktualiau nei bet kuriame galerijoje.