Miestas, kuris neplanuotai tapo eksperimentu

Yra tokių vietų, kurios į kultūros žemėlapį patenka ne dėl to, kad kažkas taip suplanavo, o dėl to, kad tam tikru momentu susibėgo žmonės, idėjos ir aplinkybės. Kaunas su Fluxus judėjimu – kaip tik toks atvejis. Jurgis Mačiūnas, gimęs 1931 metais Kaune, vėliau tapęs George Maciunas ir įkūręs vieną radikaliausių XX amžiaus meno judėjimų, niekada nebuvo grįžęs į gimtąjį miestą kaip menininkas. Tačiau jo idėjos – kad menas neturi būti atskiras nuo gyvenimo, kad kūrinys gali būti veiksmas, garsas, instrukcija ar tiesiog bendra patirtis – į Kauną atkeliavo kitais keliais ir čia įleido šaknis, kurių stiprumas vis dar stebina.

Fluxus, kaip judėjimas, oficialiai gimė 1962 metais Vokietijoje, bet jo dvasia buvo kažkas, ką sunku priskirti vienai vietai ar vienai kultūrai. Mačiūnas norėjo sugriauti ribą tarp meno ir kasdienybės – ne metaforiškai, o visiškai tiesiogiai. Ir būtent šioje vietoje į istoriją įeina žmonės, kurie niekada nesivadino menininkais, bet darė tai, ką Fluxus skelbė kaip idealą.

Televizorių taisytojai kaip nenumatyti kuratoriai

Sovietmečiu Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, veikė buitinės technikos remonto dirbtuvės. Žmonės nešdavo sulūžusius televizorius, radijo imtuvus, magnetofonus. Tai buvo kasdienis, nuobodus, praktiškas reikalas. Tačiau kai kuriose iš šių dirbtuvių dirbę žmonės turėjo ryšių su pogrindiniu kultūriniu gyvenimu – su menininkais, muzikantais, poetais, kurie ieškojo erdvių ir priemonių kūrybai.

Čia slypi vienas įdomiausių paradoksų: technikai, kurie kasdien dirbo su elektronika, suprato kažką, ko daugelis akademinių menininkų nesuprato – kad objektas gali keisti savo funkciją, kad sulūžęs televizorius nebėra televizorius, o kažkas kita. Jie žinojo, kaip atidaryti aparatą, pažiūrėti į vidų, suprasti, kas veikia ir kas ne. Ši logika – diagnostika, intervencija, transformacija – yra labai artima tam, kaip Fluxus menininkai žiūrėjo į meno kūrinius.

Kai kurie iš šių technikų tapo tiltu tarp oficialios kultūros ir to, kas vyko pogrindyje. Jie taisydavo ne tik televizorius, bet ir magnetofonus, kuriais buvo įrašinėjamos draudžiamos muzikos ar poezijos sesijos. Jie žinojo, kaip išlaikyti aparatą veikiantį ilgiau nei jo oficialus tarnavimo laikas – ir tai buvo ne tik techninė, bet ir politinė žinia.

Ką reiškia „gydyti” meno kūrinį

Šiuolaikinė meno konservacija ir restauracija yra sudėtinga disciplina, turinti savo etikos kodeksus, metodologijas ir diskusijas. Tačiau kai kalbame apie Fluxus kūrinius, tradiciniai restauravimo principai pradeda braškėti. Kaip restauruoti instrukciją? Kaip atkurti performansą? Kaip išsaugoti kūrinį, kuris pagal savo prigimtį yra laikinas?

Vilniaus dailės akademijos restauratoriai, dirbantys su Fluxus paveldu, pasakoja, kad didžiausia problema nėra fizinis objekto pažeidimas, o konceptualus klausimas – ar restauruotas kūrinys vis dar yra tas pats kūrinys. Jei Nam June Paiko televizorius, kuriame magnetai iškraipo vaizdą, sugenda, ar reikia taisyti televizorių, ar magnetą, ar abu? O gal kūrinys, kuriame technika nebefunkcionuoja, tampa nauju kūriniu – apie technikos mirtį?

Čia televizorių taisytojų logika vėl tampa aktuali. Geras technikas niekada netaiso objekto aklai – jis pirmiausia klausia, kokia yra objekto paskirtis, kaip jis turėtų veikti, ir tik tada sprendžia, ką daryti. Restauratorius, dirbantis su Fluxus kūriniais, turi daryti tą patį: suprasti kūrinio intenciją, jo kontekstą, jo „normalaus veikimo” parametrus. Ir kartais atsakymas yra – nieko netaisyti.

Kauno Fluxus centras: kaip idėja tapo institucija

1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kaune buvo įkurtas Fluxus kabinetas – vėliau tapęs Fluxus centru. Tai buvo vienas pirmųjų tokio pobūdžio centrų pasaulyje, skirtas sistemingai dokumentuoti, saugoti ir populiarinti Fluxus judėjimo paveldą. Faktas, kad jis atsirado Kaune, o ne Niujorke ar Diuseldorfe, kur Fluxus buvo aktyvus, yra simboliškai svarbus.

Centras sukaupė unikalų archyvą – laiškus, fotografijas, originalius kūrinius, garso įrašus. Tačiau svarbiausia, ką jis padarė, buvo sukurti metodologiją, kaip dirbti su tokio tipo paveldu. Nes Fluxus archyvas nėra toks pat kaip tapybos archyvas. Čia yra objektai, kurie turėjo būti naudojami, vartojami, kartais sunaikinami. Yra instrukcijos, kurios yra kūriniai. Yra laiškai, kurie yra ir asmeniniai dokumentai, ir meno istorija.

Praktiškai tai reiškia, kad centro darbuotojai turėjo išmokti kažko, ko nemokyti jokioje akademijoje – kaip spręsti, kada objektas yra per daug pažeistas, kad jį eksponuoti, ir kada jo pažeidimas yra dalis jo istorijos. Vienas iš centro kuratorių yra pasakojęs, kad kartą gavo Mačiūno asmeniškai padarytą spaudą ant popieriaus lapo, kuris buvo taip sulankstytas ir sutrauktas, kad beveik neskaitomas. Klausimas buvo – ar jį išlyginti, ar palikti tokį, koks yra. Jie paliko.

Techninė estetika ir jos paradoksai

Fluxus judėjimas turėjo labai specifinį santykį su technologija. Viena vertus, menininkai kaip Nam June Paikas, Wolf Vostell ar Yoko Ono naudojo technologiją kaip mediumą, kaip temą, kaip kritikos objektą. Kita vertus, jie atsisakė technologijos fetišizmo – idėjos, kad naujesnė, sudėtingesnė technologija yra geresnė.

Paikas, kuris laikomas vaizdo meno tėvu, pradėjo dirbti su televizoriais ne todėl, kad juos gerbė, o todėl, kad norėjo juos dekonstruoti. Jis modifikuodavo televizorius taip, kad jie rodytų ne tai, kam buvo skirti. Tai yra labai artima tam, ką daro geras technikas, kai supranta, kad aparatas gali daryti daugiau nei jo instrukcijoje parašyta.

Šiame kontekste televizorių taisytojų žinios tampa ne tik metafora, bet ir praktine kompetencija. Žmogus, kuris supranta, kaip veikia katodinis vamzdis, kaip magnetinis laukas veikia elektronų srautą, kaip galima manipuliuoti signalu – toks žmogus gali ir suprasti, ką Paikas darė, ir padėti išsaugoti tai, ką jis paliko.

Yra dokumentuotų atvejų, kai Kauno technikai, dirbę su sovietiniais televizoriais, sugebėjo atkurti ar replikuoti Fluxus kūrinių techninius komponentus, kurių originalūs gamintojai jau seniai nebeegzistuoja. Tai reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir savotiško kūrybinio mąstymo – suprasti, kokį efektą norėjo pasiekti menininkas, ir rasti būdą jį atkurti su turimomis priemonėmis.

Archyvavimo etika: kas turi teisę spręsti

Vienas jautriausių klausimų, su kuriais susiduria Fluxus paveldo saugotojai, yra autentiškumo problema. Fluxus kūriniai dažnai buvo kuriami kaip atviri – menininkas pateikdavo instrukciją, o kiti galėjo ją įgyvendinti. Tai reiškia, kad nėra vieno „originalaus” kūrinio – yra instrukcija ir begalė galimų jos realizacijų.

Kai Kauno Fluxus centras sprendžia, kaip eksponuoti tokį kūrinį, jis susiduria su pasirinkimu: rodyti vieną konkretų fizinį objektą (jei jis egzistuoja), rodyti instrukciją, arba organizuoti naują realizaciją. Kiekvienas pasirinkimas turi savo implikacijas. Fizinis objektas yra autentiškas, bet gali būti klaidinantis – jis yra tik viena iš galimų kūrinio formų. Instrukcija yra tiksliausia kūrinio esmė, bet abstrakti. Nauja realizacija yra gyva, bet gali nutolti nuo originalo intencijos.

Šioje diskusijoje vėl praverčia techniko perspektyva. Kai technikas gauna aparatą taisyti, jis pirmiausia klausia savininko: kaip jis veikė anksčiau, kaip turėtų veikti dabar, ar norima atkurti originalią funkciją ar pritaikyti naujoms reikmėms. Tai yra dialogas, o ne vienašalis sprendimas. Fluxus archyvavimas turėtų veikti panašiai – kaip dialogas tarp saugotojų, menininkų (jei jie dar gyvi), jų palikuonių ir visuomenės.

Praktinė rekomendacija, kurią siūlo patyrę Fluxus kuratoriai: visada dokumentuoti ne tik objektą, bet ir sprendimo procesą. Kodėl buvo pasirinkta viena ar kita restauravimo ar eksponavimo strategija – tai yra tokia pat svarbi informacija kaip ir pats kūrinys.

Ko galima išmokti iš Kauno patirties

Kauno atvejis yra įdomus ne tik kaip lokali istorija, bet kaip modelis, kaip periferija gali tapti centru – ne dėl to, kad turi daugiausia resursų ar prestižo, o dėl to, kad turi specifinę kompetenciją ir ryšį su tema.

Keletas konkrečių dalykų, kuriuos galima išmokti iš šios patirties:

• Techninė kompetencija yra kultūrinė kompetencija. Žmonės, kurie supranta, kaip veikia objektai, gali suprasti ir meno kūrinius, kurie tuos objektus naudoja. Muziejai ir archyvai turėtų aktyviau bendradarbiauti su technikais, inžinieriais, restauratoriais iš ne meno sričių.
• Periferija turi savo pranašumų. Kauno Fluxus centras neturėjo tokio spaudimo kaip didieji Vakarų muziejai – jis galėjo eksperimentuoti su metodologijomis, rizikuoti, klysti ir mokytis. Tai leido sukurti originalius sprendimus.
• Archyvavimas yra interpretacija. Nėra neutralaus archyvavimo. Kiekvienas sprendimas – ką saugoti, kaip saugoti, kaip eksponuoti – yra interpretacinis aktas. Tai reikia pripažinti ir dokumentuoti.
• Bendruomenė yra archyvas. Daugelis svarbiausių žinių apie Fluxus kūrinius yra ne dokumentuose, o žmonių atmintyje – menininkų, technikų, žiūrovų, kurie dalyvavo performansuose. Šias žinias reikia rinkti aktyviai ir skubiai, kol žmonės dar gyvi.

Kai sulūžęs televizorius tampa pamoka

Grįžkime prie pradinio klausimo – ką televizorių taisytojai žino apie meno kūrinių „gydymą”. Atsakymas, kurį siūlo Kauno patirtis, yra paprastas ir sudėtingas vienu metu: jie žino, kad taisymas nėra tikslas pats savaime. Tikslas yra suprasti, kaip objektas turėtų veikti, ir padėti jam tai daryti – arba, jei reikia, leisti jam neveikti su orumu.

Fluxus judėjimas, su visa savo radikalumu ir anarchiškumu, iš esmės kėlė tą patį klausimą apie meną, kurį geras technikas kelia apie aparatą: kas čia iš tikrųjų svarbu? Ar svarbus objektas, ar tai, ką jis daro? Ar svarbi forma, ar funkcija? Ar svarbu, kad kūrinys atrodytų kaip naujas, ar kad jis vis dar kalbėtų?

Kaunas, miestas, kuris niekada nebuvo meno sostinė tradicine prasme, sugebėjo tapti vieta, kur šie klausimai buvo užduodami rimtai ir kur buvo ieškoma atsakymų – ne teoriškai, o praktiškai, su rankomis, įrankiais ir kantrybe. Tai, kad šiame procese dalyvavo žmonės, kurie savo kasdienį darbą dirbo toli nuo galerijų ir akademijų, nėra atsitiktinumas. Tai yra pati Fluxus idėja, realizuota ne scenoje, o dirbtuvėse.

Ir galbūt tai yra svarbiausia pamoka: menas, kuris nori būti gyvas, turi rasti žmones, kurie jį supranta ne tik kaip kultūrinį artefaktą, bet kaip kažką, kas veikia arba neveikia, kas gali būti pažeista arba atgaivinta, kas egzistuoja laike ir erdvėje kaip bet kuris kitas objektas. Televizorių taisytojai tai žino instinktyviai. Meno pasauliui šios pamokos įsisavinimas kainavo dešimtmečius.