Naujienos kaip meno instaliacija

Fluxus judėjimas, gimęs šeštajame dešimtmetyje, turėjo vieną paprastą, bet erzinantį tiesą: menas nėra tai, kas kabo galerijoje. Menas yra procesas, patirtis, momentas. Johnas Cage’as, Yoko Ono, George Maciunas – jie visi stumdė tą ribą tarp to, kas „tikra” ir kas „sukurta”. Ir jei šią logiką pritaikytume naujienų vartojimui, gautume kažką nepatogiai įdomaus.

Nes šiandien naujienų skaitymas yra ritualas be sąmoningumo. Rytas, kava, telefonas, slinkimas. Informacija patenka į galvą kaip fabrikinis produktas – supakuota, pažymėta, paruošta nuryti. Niekas neklausia: kaip aš tai skaitau? Visi klausia tik ką.

Fluxus principas: suabejok pačiu formatu

Fluxus menininkų darbai dažnai buvo vadinami „event scores” – trumpos instrukcijos, kurios vertė žiūrovą tapti dalyviu. Viena iš Yoko Ono instrukcijų skambėjo maždaug taip: „Žiūrėk į dangų, kol pamatai debesį, kuris atrodo kaip tavo vaikystė.” Absurdiška? Gal. Bet ji privertė žmogų sustoti ir aktyviai dalyvauti patirtyje, o ne pasyviai ją gauti.

Dabar pagalvok apie naujienų portalą. Tu gauni antraštę. Ji suformuluota taip, kad sukeltų reakciją – baimę, pyktį, smalsumą. Tu spustelėji. Skaitai. Slinksti toliau. Fluxus filosofija čia klaustų: o kas, jei tu pats nuspręstum, kokia forma gauti šią informaciją? Kas, jei prieš skaitydamas naujieną, pirmiausia parašytum, ką jau manai apie tą temą? Arba perskaitytum tik paskutinį straipsnio sakinį ir iš jo rekonstruotum visą istoriją?

Tai ne žaidimas. Tai metodas suprasti, kiek tavo nuomonė yra tavo, o kiek – redaktoriaus pasirinktas kampas.

Medija kaip autoritetas – ir kodėl tai problema

Vienas iš labiausiai nepatogių Fluxus paveldų yra jo atsisakymas gerbti autoritetą dėl paties autoriteto. Galerijų sistema buvo kvestionuojama ne todėl, kad galerijos blogos, o todėl, kad jos sprendžia, kas yra menas ir kas ne. Lygiai taip pat naujienų redakcijos sprendžia, kas yra svarbu ir kas ne.

Ir čia ne apie sąmokslo teorijas. Čia apie struktūrinę problemą: kai tu kasdien gauni informaciją iš tų pačių šaltinių, tais pačiais formatais, tuo pačiu metu – tu pradedi manyti, kad pasaulis atrodo kaip tas šaltinis. Algoritmai tai dar labiau sustiprina. Fluxus būtų pasakęs: išeik iš galerijos. Šiandien tai reiškia – išeik iš savo naujienų burbulo ne kartą per savaitę, o kasdien, sąmoningai.

Kai procesas svarbiau už produktą – arba kodėl tau reikia skaityti lėčiau ir blogiau

Fluxus nebuvo apie tobulumą. Jis buvo apie neužbaigtumą, apie klaidas kaip informaciją. George Brecht’s „Water Yam” – dėžutė kortelių su instrukcijomis – neturėjo vieno teisingo atlikimo būdo. Kiekvienas žmogus darė tai savaip.

Naujienų vartojimas šiandien yra optimizuotas efektyvumui. Kuo daugiau per kuo mažiau laiko. Bet efektyvumas čia yra iliuzija – tu greitai gauni daug informacijos, kurią greitai pamiršti ir kuri greitai pakeičiama nauja. Fluxus alternatyva būtų tokia: skaityk vieną naujieną per dieną. Bet skaityk ją kelis kartus. Ieškok to, kas nepasakyta. Klausk, kodėl ši istorija pasirodė būtent šiandien. Tai lėtina procesą, bet padaro jį tikru.

Tai nėra produktyviau. Tai geriau.

Informacijos anarchija kaip kasdienė praktika

Fluxus filosofija naujienų kontekste nėra receptas. Ji yra kvietimas nustoti būti pasyviu vartotoju ir pradėti būti aktyviu interpretatoriumi. Tai reiškia – kartais sąmoningai pasirinkti šaltinį, kuris tave erzina. Kartais perskaityti tą pačią istoriją trijuose skirtinguose portaluose ir pastebėti, kaip kiekvienas iš jų konstruoja skirtingą realybę. Kartais tiesiog atsisakyti skaityti ir pastebėti, kaip tas atsisakymas jaučiasi.

Nes jei Fluxus ką nors išmokė, tai štai ką: patirtis, kurioje tu aktyviai dalyvauki, visada yra vertingesnė už tą, kurią tiesiog gauni. Naujienos nėra išimtis. Jos yra menas, kurį kuria kiti žmonės su savo tikslais. Ir kaip su bet kokiu menu – tavo užduotis nėra juo tikėti, o su juo dirbti.