Fluxus – ne muziejaus eksponatas, o veikimo būdas

Kai kalbame apie Fluxus, dažniausiai galvojame apie šeštojo dešimtmečio avangardistus, kurie siuntinėjo vienas kitam keistus objektus paštu arba rengė performansus, kurių metu pianistai sodino gėles į instrumento vidurius. Tai skamba kaip istorija, ne kaip kažkas, kas galėtų paliesti šiandieninį iliustratorių, muzikantą ar net grafikos dizainerį. Tačiau Fluxus filosofija – tai ne estetinis stilius, kurį galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio. Tai mąstymo struktūra, kuri, jei ją supranti, keičia tai, kaip apskritai žiūri į kūrybos procesą.

George Maciunas, judėjimo architektas, nebuvo suinteresuotas kurti naują meną. Jis buvo suinteresuotas sunaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. Tai skamba kaip klišė, bet pabandyk pagalvoti, ką tai reiškia praktiškai – kai kiekvienas veiksmas gali būti kūrybinis aktas, o kiekvienas kūrybinis aktas neturi pretenduoti į amžinybę.

Septyni principai, kurie nėra taisyklės

Fluxus neturėjo manifesto taisyklių prasme. Turėjo principus, kurie labiau primena nuostatas nei instrukcijas. Štai kaip jie atrodo, kai juos bandai perkelti į šiandieną.

Paprastumas kaip radikali pozicija. Fluxus kūriniai dažnai buvo juokingi savo paprastumu – instrukciniai tekstai, kurie liepia „žiūrėti į dangų penkias minutes” arba „laikyti ledą rankoje, kol jis ištirps”. Tai ne tingumas. Tai sąmoningas atsisakymas sudėtingumo kaip vertės ženklo. Šiuolaikinis kūrėjas, kuris gali pasakyti „mano idėja yra paprasta ir tai yra jos stiprybė”, daro kažką, ko dauguma vengia iš baimės atrodyti nepakankamai rimtai.

Procesas svarbiau nei rezultatas. Fluxus performansas dažnai nepaliko jokio fizinio objekto. Tai buvo tiesioginis iššūkis meno rinkai, kuri gyvena iš parduodamų daiktų. Šiandien tai gali reikšti kažką paprastesnio – kad kūrybinis eksperimentas, kuris „nepavyko”, yra lygiai toks pat vertingas kaip tas, kuris tapo portfelio dalimi.

Humoras kaip kritinis įrankis. Yoko Ono, Nam June Paik, Dick Higgins – jie visi naudojo absurdą ne kaip dekoraciją, o kaip argumentą. Juokas buvo būdas suardyti rimtumą, kuriuo meno pasaulis saugojo savo hierarchijas. Kūrėjas, kuris gali juoktis iš savo paties darbo, turi tam tikrą laisvę, kurios rimtasis menininkas neturi.

Bendradarbiavimas be autorystės obsesijos. Fluxus veikė kaip tinklas, ne kaip žvaigždžių sistema. Kūriniai buvo dalijami, modifikuojami, perduodami. Tai prieštaravo – ir vis dar prieštarauja – logikai, pagal kurią kūrėjo vertė matuojama jo atpažįstamu individualiu stiliumi. Šiandien tai gali reikšti atviresnį požiūrį į tai, kas yra „tavo” idėja ir kas yra kolektyvinė minties tėkmė.

Medijos demokratizavimas. Fluxus naudojo viską – paštą, telefoną, pigius spaudinius, kasdienius objektus. Ne todėl, kad neturėjo prieigos prie „gerų” medijų, o todėl, kad atmetė idėją, kad medija nustato vertę. Šiandien tai rezonuoja su kūrėjais, kurie dirba su telefonu, nemokamomis programomis, skaitmeniniais įrankiais – ir jaučia tam tikrą kaltę, kad nenaudoja „profesionalesnių” sprendimų.

Žiūrovas kaip dalyvis. Fluxus kūriniai dažnai reikalavo žiūrovo veiksmų. Tai nebuvo manipuliacija – tai buvo kvietimas. Skirtumas tarp kūrinio, į kurį žiūri, ir kūrinio, kuriame dalyvauju, yra esminis. Šiuolaikinis kūrėjas, kuris galvoja apie savo auditoriją ne kaip apie pasyvų gavėją, o kaip apie aktyvų elementą, dirba pagal tą pačią logiką.

Laikinas egzistavimas kaip dorybė. Fluxus atmetė idėją, kad menas turi išlikti. Tai buvo filosofinė pozicija prieš muziejų kaip institucijos galią. Šiandien, kai kūrėjai yra spaudžiami kurti „amžiną” turinį, archyvuoti, dokumentuoti, paversti viską produktu – laikino kūrinio idėja yra beveik revoliucinė.

Kai filosofija tampa praktiniu klausimu

Visa tai gali skambėti kaip teorija, kuri gerai atrodo tekste, bet sunkiai pritaikoma, kai reikia pristatyti projektą klientui arba pateikti darbą parodai. Tačiau Fluxus principų vertė nėra tiesioginė aplikacija – ji yra nuostata, kuri keičia tai, kaip formuluoji klausimus apie savo darbą.

Ar šis kūrinys turi būti sudėtingas, kad būtų rimtas? Ar procesas, kuriuo ėjau, yra mažiau svarbus nei tai, ką gavau pabaigoje? Ar bijau humoro, nes manau, kad jis sumažins darbo vertę? Ar obsesiškai saugau autorystę ten, kur bendradarbiavimas duotų geresnį rezultatą?

Fluxus neduoda atsakymų į šiuos klausimus. Bet jis primena, kad juos verta užduoti – ir kad meno istorija pilna momentų, kai kažkas nusprendė, jog nusistovėjusios taisyklės yra tik konvencijos, o ne tiesos. Tai nėra kvietimas į anarchiją. Tai kvietimas į sąmoningumą apie tai, kodėl darai tai, ką darai, ir ar tai iš tikrųjų tavo pasirinkimas, ar tiesiog inercija.