Menas kaip žiūrėjimo būdas, o ne objektas
Fluxus judėjimas, atsiradęs XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, iš esmės kvestionavo vieną dalyką: kas yra menas ir kas turi teisę jį apibrėžti. George’as Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti judėjimo dalyviai atsisakė idėjos, kad menas yra kažkas užbaigto, pakabinto ant galerijos sienos ir įvertinto eksperto. Vietoj to jie siūlė procesą, dalyvavimą, netikėtumą. Tai, kas vyksta tarp žiūrovo ir objekto, yra svarbiau nei pats objektas.
Šis principas atrodo toli nuo rytinės kavos ir naujienų srauto. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Naujienų vartojimas kaip pasyvus ritualas
Dauguma žmonių skaito naujienas taip, kaip žiūri pro traukinio langą – viskas praplaukia, kažkas užfiksuoja akį, bet dažniausiai lieka tik bendra nuotaika. Tyrimai rodo, kad vidutinis skaitytojas praleidžia su straipsniu mažiau nei minutę, o tai reiškia, kad daugeliu atvejų skaitoma tik antraštė ir pirmasis sakinys. Informacija priimama kaip faktas, o ne kaip konstruktas.
Čia ir slypi problema. Naujiena nėra neutralus realybės atspindys – tai redakcinis sprendimas, kadras, pasirinktas iš šimtų galimų. Kas kalba? Kieno perspektyva dominuoja? Kodėl šis įvykis tapo naujiena, o kitas – ne? Šių klausimų dauguma skaitytojų nekelia, nes nėra įpratę žiūrėti į pačią žiūrėjimo struktūrą.
Fluxus kaip kritinio skaitymo metodas
Fluxus filosofija siūlo konkretų instrumentą – defamiliarizaciją, arba susvetimėjimą nuo įprasto suvokimo. Kai Maciunas kūrė savo „Fluxus knygas”, jis tyčia laužė skaitymo logiką: tekstas buvo pertraukiamas, paveikslai neatitiko žodžių, seka buvo suardyta. Tikslas buvo priversti skaitytoją sustoti ir suvokti, kad jis skaito, o ne tiesiog gauna informaciją.
Tą patį galima pritaikyti naujienoms. Pabandyk kartą perskaityti tą patį įvykį trijuose skirtinguose šaltiniuose – ne tam, kad surastum „tiesą”, o tam, kad pamatytum, kaip skiriasi kadravimas. Kurie žodžiai pasirinkti? Kas cituojamas pirmiausia? Kur straipsnis baigiasi ir kodėl? Tai nėra medijų raštingumo pamoka – tai Fluxus pratimas, tik pritaikytas kitam kontekstui.
Kitas Fluxus principas – dalyvavimas vietoj stebėjimo. Judėjimo kūriniai dažnai reikalavo, kad žiūrovas kažką darytų: atvertų dėžutę, perskaitytu instrukciją, atliktų veiksmą. Naujienų kontekste tai reiškia: nesustok ties skaitymu. Paklausk, ką tu su šia informacija darai. Ar ji keičia tavo sprendimus? Ar tu ją tikrini? Ar ji verčia tave kalbėtis su kuo nors?
Kai informacija tampa hepening’u
Fluxus hepening’ai – spontaniški, dažnai absurdiški viešieji veiksmai – turėjo vieną svarbią savybę: jie neleido likti stebėtoju. Žmogus, atsidūręs Fluxus performanso viduryje, turėjo reaguoti, nes situacija to reikalavo.
Šiuolaikinis naujienų srautas veikia priešingai – jis gamina stebėtojus. Algoritmai optimizuoti tam, kad tu liktum ekrane kuo ilgiau, o tai reiškia, kad jie maitina tave tuo, kas sukelia reakciją, bet nereikalauja veiksmo. Pasipiktinimas be pasekmių yra tobulas produktas platformoms. Fluxus mąstymas čia yra radikaliai kitoks: jei informacija nesukelia jokio realaus atsakymo iš tavęs – sprendimo, pokalbio, pozicijos pakeitimo – ji tiesiog praėjo pro tave kaip triukšmas.
Tarp eilučių, tarp šaltinių, tarp savęs ir ekrano
Fluxus filosofija nėra receptas, kaip tapti geresniu naujienų vartotoju. Ji yra kvietimas keisti santykį su pačiu vartojimo aktu. Tai reiškia lėtinti ten, kur viskas skatina greitį. Tai reiškia klausti, kas nutylėta, kai viskas atrodo pasakyta. Tai reiškia suprasti, kad naujiena – kaip ir meno kūrinys – egzistuoja ne pati savaime, o tik tavo suvokimo akte.
Galbūt svarbiausia, ką Fluxus gali duoti šiuolaikiniam skaitytojui, yra leidimas jaustis nepatogiai su informacija. Nepatogumas reiškia, kad kažkas vyksta – kad tu ne tik gauni, bet ir apdoroji, kvestionuoji, reaguoji. O tai jau yra kažkas daugiau nei skaitymas.