Menas, kuris nekenčia rimtumo

Septintajame dešimtmetyje grupelė menininkų – Johnas Cage’as, Yoko Ono, George’as Maciunas – nusprendė, kad menas per daug rimtai žiūri į save patį. Jie sukūrė Fluxus: judėjimą, kuris sakė, kad riba tarp meno ir gyvenimo yra išgalvota, kad procesas svarbiau nei rezultatas, ir kad bet kas gali būti kūrėjas. Skamba kaip šeštadienio popietės filosofija prie kavos. Bet pabandykite tai pritaikyti prie to, kaip rytą atidarote naujienų portalą – ir kažkas keičiasi.

Naujienų srautas kaip performansas

Fluxus menininkams labai rūpėjo vienas dalykas: kaip žiūrovas dalyvauja kūrinyje. Ne pasyviai stebi, o aktyviai kuria prasmę. Yoko Ono instrukcijų paveiksluose nėra vaizdo – tik žodžiai, liepiantys tau įsivaizduoti. Tu esi kūrinys.

Dabar pagalvokite apie tai, kaip skaitote naujienas. Antraštė. Pirmas sakinys. Nuotrauka. Ir jau turite nuomonę. Fluxus filosofija čia šnabžda: sustok. Kas čia iš tikrųjų vyksta? Kas parinko šiuos žodžius? Kodėl ši nuotrauka, o ne kita? Judėjimas mokė žiūrėti į patį procesą, o ne tik į galutinį produktą. Naujienų atveju – tai reiškia matyti ne tik įvykį, bet ir visą mašiną, kuri tą įvykį paverčia tekstu ekrane.

Kolažas vietoj vienos tiesos

Fluxus darbai dažnai buvo kolažai – skirtingų medžiagų, garsų, tekstų mišiniai. Niekas nepretendavo į vieną tiesą. Tai buvo sąmoningas atsisakymas nuo autoriteto pozicijos.

Šiuolaikinė žiniasklaida veikia priešingai. Kiekvienas portalas kalba lyg turėtų tiesą. Tačiau jei pradėtumėte skaityti naujienas kaip Fluxus kolažą – imtumėte tą pačią istoriją iš trijų skirtingų šaltinių, galbūt net iš skirtingų šalių – staiga matytumėte, kiek daug „objektyvios žurnalistikos” yra interpretacija. Tai nėra cinizmas. Tai tiesiog sąžiningesnis santykis su informacija.

Lėtumas kaip radikalus aktas

Vienas iš Fluxus principų buvo lėtumas. George’o Maciunaso parodymai kartais trukdavo sekundes, kartais valandas – laikas buvo išardomas ir perstatomas. Greitis nebuvo vertybė.

Naujienų industrija gyvena greičiu. Pirmas paskelbė – laimėjo. Bet ką prarandame tame greityje? Kontekstą. Patikrinimą. Kartais – elementarią logiką. Fluxus čia siūlo ne boikotą, o kitokį ritmą: galbūt vieną straipsnį per dieną, bet perskaitytą iki galo. Galbūt savaitės senumo analizę vietoj valandos senumo skuboto pranešimo.

Kai naujienų skaitymas tampa tavo kūriniu

Galiausiai Fluxus filosofija grąžina atsakomybę tau. Ne redaktoriui, ne algoritmui, ne „visuomenės nuomonei”. Maciunas sakė, kad kiekvienas gali būti menininkas – ir tai nebuvo komplimentas, tai buvo reikalavimas. Jei kiekvienas gali kurti, vadinasi, kiekvienas ir atsako už tai, ką sukuria.

Skaityti naujienas aktyviai – klausinėti, lyginti, abejoti, kartais tiesiog uždaryti langą ir pagalvoti – tai nėra skepticizmas dėl skepticizmo. Tai tas pats impulsas, kuris privertė Yoko Ono paprašyti žiūrovų lipti kopėčiomis ir per didinamąjį stiklą žiūrėti į lubas, kur buvo parašyta vienas žodis: yes. Pasaulis gali būti teigiamas. Bet tik tada, kai pats nusprendate, ką matote.