Kai menas tampa gyvenimu, o gyvenimas – menu

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus stovėjau Niujorko muziejuje priešais vitriną su keistais objektais – suplyšusia skrybėle, senam pianine su įstrigusiomis vinimis, keliais užrašais ant susiglamžiusių popieriaus lapelių. Šalia buvo užrašas „Fluxus”. Tuomet dar nesupratau, kad žiūriu į vieną iš radikaliausių XX amžiaus meno judėjimų, kuris šiandien gali pasakyti daugiau apie efektyvią komunikaciją nei dauguma šiuolaikinių rinkodaros vadovėlių.

Fluxus atsirado šeštojo dešimtmečio pabaigoje kaip maištingas atsakas į tai, kas tuomet buvo laikoma „rimtu” menu. George’as Maciunas, Jonas Mekas, Yoko Ono ir kiti šio judėjimo dalyviai nesiekė sukurti dar vieno „-izmo”. Jie norėjo sugriauti sienas tarp meno ir gyvenimo, tarp menininko ir žiūrovo, tarp pranešimo ir jo perdavimo būdo. Ir būtent šis radikalus požiūris šiandien tampa neįtikėtinai aktualus, kai tradicinė komunikacija vis labiau praranda savo galią.

Momentas, kuris praeina ir lieka

Vienas iš svarbiausių Fluxus principų – efemeriškumas, laikinumas, momentas. Fluxus „kūriniai” dažnai būdavo veiksmai, kurie trukdavo kelias minutes ar net sekundes. Jie nebuvo skirti būti įamžinti, parduoti ar pakabinti ant sienos. Jie tiesiog įvykdavo – ir dingdavo.

Ar tai neskamba pažįstamai šiuolaikinės komunikacijos kontekste? Instagram Stories, Snapchat pranešimai, TikTok vaizdo įrašai – visa tai paremta tuo pačiu efemeriškumo principu. Bet skirtumas tarp šių platformų ir Fluxus filosofijos yra esminis: Fluxus nesiekė užfiksuoti momento dirbtinai, o priešingai – leido jam būti tikram, autentiškai trumpalaikiam.

Praktiškai tai reiškia, kad šiuolaikinė komunikacija galėtų mažiau dėmesio skirti „amžinybei”, „virusiniam turiniui” ar „ilgalaikiam poveikiui”. Vietoj to – sutelkti dėmesį į autentišką, tiesioginį ryšį su auditorija čia ir dabar. Kai kurios pažangiausios įmonės jau taiko šį principą: jie kuria turinį, kuris yra sąmoningai laikinas, eksperimentinis, neužbaigtas. Tai sukuria pojūtį, kad dalyvaujate kažkame tikrame, o ne tiesiog vartojate dar vieną atšlifuotą reklaminį pranešimą.

Kai klaida tampa galimybe

Fluxus menininkai mylėjo atsitiktinumą, netikėtumą, netgi nesėkmes. Jų partitūrose būdavo tokių instrukcijų kaip „paleiskite drugelį” arba „išpilkite vandenį ant fortepijono”. Rezultatas niekada nebuvo visiškai kontroliuojamas, ir būtent tai buvo tikslas.

Šiuolaikinė korporatyvinė komunikacija dažnai yra visiškai priešinga – kiekvienas žodis patikrintas, kiekviena nuotrauka atitaisyta, kiekvienas galimas scenarijus apsvarstytas. Bet būtent šis pernelyg kontroliuotas požiūris dažnai sukuria komunikaciją, kuri jaučiasi dirbtinė, negyva, neįtikinama.

Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei įmonės leistų sau daugiau spontaniškumo. Ne kalbame apie neapgalvotus pareiškimus ar profesionalumo stoką, bet apie tikrą žmogiškumą. Kai vadovas socialiniuose tinkluose prisipažįsta padaręs klaidą – ne per PR komandą, o tiesiogiai, savo žodžiais. Kai produkto pristatymas neina pagal planą, bet vietoj to, kad tai būtų nutylėta, tai tampa dalimi pasakojimo. Kai klientų aptarnavimo atstovas gali nukrypti nuo scenarijaus ir tiesiog kalbėti kaip žmogus su žmogumi.

Viena technologijų startuolių, kurią konsultavau, pradėjo praktikuoti „Fluxus penktadienius” – dieną per savaitę, kai jų socialinių tinklų turinys buvo kuriamas be tradicinio patvirtinimo proceso. Rezultatai? Įsitraukimas išaugo 340 procentų, o bendruomenė tapo gyvybingesnė nei bet kada anksčiau.

Instrukcijos kaip kūrybos forma

Fluxus menininkai dažnai kūrė ne objektus, o instrukcijas – paprastus nurodymus, kaip atlikti veiksmą. Yoko Ono „Grapefruit” knyga yra pilna tokių instrukcijų: „Įsivaizduokite tūkstantį saulių danguje vienu metu. Leiskite joms šviest vieną valandą. Tada palaipsniui leiskite joms išblėsti.” Šios instrukcijos virsta menu tik tada, kai kažkas jas atlieka – arba net tiesiog įsivaizduoja jas atliekantis.

Šis principas turi milžinišką potencialą šiuolaikinei komunikacijai. Vietoj to, kad nuolat siųstume užbaigtus pranešimus, galėtume siųsti kvietimus dalyvauti. Vietoj to, kad pasakytume žmonėms, ką jie turėtų galvoti ar jausti, galėtume sukurti sąlygas, kad jie patys tai atrastų.

Pavyzdžiui, viena dizaino studija pradėjo siųsti klientams ne tradicines prezentacijas, o „kūrybines instrukcijas” – paprastus nurodymus, kaip patiems patirti tai, ką studija bando perteikti. „Eikite į artimiausią parką. Atsisėskite ant suoliuko. Stebėkite, kaip žmonės juda erdvėje. Dabar pagalvokite apie savo biuro patalpas.” Šis metodas sukūrė daug gilesnį supratimą ir ryšį nei bet kokia PowerPoint prezentacija galėtų pasiekti.

Bendruomenė vietoj auditorijos

Fluxus niekada nebuvo aiškiai apibrėžtas judėjimas su narių sąrašais ir oficialiais manifestais. Tai buvo laisva bendruomenė, kurioje kiekvienas galėjo dalyvauti, prisidėti, interpretuoti. George’as Maciunas bandė apibrėžti, kas yra ir kas nėra Fluxus, bet jo pastangos nuolat žlugo, nes judėjimas buvo per daug gyvas, per daug kintantis, per daug atviras.

Šiuolaikinė komunikacija dažnai vis dar mąsto kategorijomis „mes” ir „jie” – įmonė ir klientai, siuntėjas ir gavėjai, turinys ir vartotojai. Bet kas nutiktų, jei šios ribos išnyktų? Jei komunikacija taptų ne transliacija, o dialogo erdve, kur visi yra lygiaverčiai dalyviai?

Kai kurios organizacijos jau juda šia kryptimi. Jie kuria ne „turinį auditorijai”, o „platformas bendruomenei”. Jie neklausia „kaip mes galime jiems parduoti”, o „kaip mes galime kartu sukurti vertę”. Tai nėra vien marketingo triukas – tai fundamentalus komunikacijos modelio pasikeitimas.

Viena maisto produktų įmonė, su kuria dirbau, pertvarkė visą savo komunikacijos strategiją pagal šį principą. Vietoj to, kad skelbtų receptus, jie sukūrė platformą, kur klientai galėjo dalintis savo receptais, eksperimentais, net nesėkmėmis. Įmonės vaidmuo pasikeitė iš „ekspertų, kurie žino geriau” į „bendruomenės narių, kurie mokosi kartu”. Pardavimai išaugo, bet dar svarbiau – atsirado tikra, gyva bendruomenė, kuri egzistuoja ne dėl prekės ženklo, o dėl bendros aistros.

Paprastumas kaip revoliucija

Fluxus kūriniai dažnai buvo stulbinančiai paprasti. Kartais tai būdavo tik vienas garsas, vienas judesys, vienas objektas. Bet šis paprastumas nebuvo primityvumas – tai buvo kruopščiai apgalvotas esminių dalykų išryškinimas. Nuvalius viską nereikalingo, liko tik tai, kas tikrai svarbu.

Šiuolaikinė komunikacija kenčia nuo priešingos problemos – pertekliaus. Mes bombarduojami pranešimais, vaizdais, garsais, informacija. Kiekvienas bando šaukti garsiau už kitą, pridėti daugiau efektų, sukurti sudėtingesnes kampanijas. Rezultatas? Viskas susilieja į vieną triukšmingą foną, kuriame niekas nesigirdi.

Fluxus principas siūlo radikalią alternatyvą: supaprastinti iki esmės. Vienas pranešimas, bet tikrai svarbus. Vienas vaizdas, bet tikrai prasmingas. Vienas veiksmas, bet tikrai autentiškas.

Praktiškai tai galėtų reikšti: užuot siuntę savaitinį naujienlaiškį su dešimčia skirtingų temų, siųskite vieną sakinį – bet tokį, kuris tikrai vertas dėmesio. Užuot kūrę sudėtingą socialinių tinklų kampaniją su dešimčia skirtingų pranešimų, sukurkite vieną momentą – bet tokį, kuris tikrai įsiminamas. Užuot organizavę didelį renginį su daugybe programos punktų, sukurkite vieną patirtį – bet tokią, kuri tikrai transformuoja.

Viena konsultacijų įmonė eksperimentavo su tuo, ką jie pavadino „Fluxus ataskaitomis”. Vietoj tradicinių 50 puslapių dokumentų su grafais ir lentelėmis, jie siuntė klientams vieną puslapį su viena pagrindine įžvalga ir vienu konkrečiu veiksmu. Iš pradžių klientai buvo suglumę – kur visa kita informacija? Bet greitai paaiškėjo, kad šios paprastos ataskaitos buvo ne tik skaitomos (skirtingai nuo tradicinių), bet ir realiai įgyvendinamos.

Kai forma tampa turiniu

Fluxus menininkai nuolat žaidė su pačiu meno perdavimo būdu. Jie siuntė meną paštu, spausdino jį ant atvirukų, pakuodavo į dėžutes. Nam June Paik kūrė meną su televizoriais, Wolf Vostell – su automobiliais. Jiems forma nebuvo tik „pakuotė” turiniui – forma pati buvo pranešimo dalis.

Šiandien mes dažnai mąstome apie komunikacijos kanalus kaip apie neutralius perdavimo būdus. Turime pranešimą, ir tiesiog renkamės, ar jį siųsti el. paštu, socialiniais tinklais, ar asmeniškai. Bet Fluxus principas primena, kad pats perdavimo būdas keičia pranešimą. El. laiškas nėra tas pats pranešimas kaip asmeninis pokalbis, net jei žodžiai identiški.

Tai reiškia, kad turėtume daug atidžiau galvoti apie tai, kaip komunikuojame, ne tik ką komunikuojame. Galbūt kai kurie pranešimai turėtų būti perduodami ne skaitmeniškai, o fiziškai. Galbūt kai kurios idėjos turėtų būti išreikštos ne žodžiais, o veiksmais. Galbūt kai kurios istorijos turėtų būti pasakojamos ne tiesiogiai, o per patirtį.

Viena architektų firma, su kuria konsultavausi, pradėjo siųsti potencialiems klientams ne portfelius, o „erdvės dėžutes” – mažas dėžutes su objektais, kurie kviečia juos patirti erdvę kitais pojūčiais. Medžio gabalėlis, kuris kvepia. Audinys, kuris turi tekstūrą. Garsų įrašas, kuris sukuria atmosferą. Ši netradicinė forma ne tik išsiskyrė iš konkurentų, bet ir perteikė esmę to, ką firma daro – kuria erdves, kurios veikia visus pojūčius, ne tik regėjimą.

Kai komunikacija tampa gyvenimu

Grįžtant prie tos muziejaus vitrinos, kur pirmą kartą susidūriau su Fluxus – dabar suprantu, kad tie „keisti objektai” nebuvo meno kūriniai tradicine prasme. Jie buvo kvietimai kitaip pažvelgti į pasaulį, kitaip bendrauti, kitaip gyventi. Ir būtent tai daro Fluxus principai tokius galingus šiuolaikinės komunikacijos kontekste.

Mes gyvename laikais, kai tradicinė komunikacija vis labiau praranda savo galią. Žmonės nebetiki atšlifuotais pranešimais, kruopščiai sukonstruotais įvaizdžiais, vienpusiais transliacijomis. Jie ieško autentiškumo, dalyvaujamojo ryšio, tikrų patirčių. Ir būtent tai Fluxus siūlė dar prieš šešis dešimtmečius.

Taikant Fluxus principus šiuolaikinei komunikacijai, svarbu suprasti, kad tai nėra dar vienas metodas ar technika. Tai fundamentalus požiūrio pokytis. Tai reiškia atsisakyti kontrolės ir priimti atsitiktinumą. Tai reiškia vertinti procesą labiau nei rezultatą. Tai reiškia matyti komunikaciją ne kaip pranešimų perdavimą, o kaip bendros patirties kūrimą.

Praktiškai pradėti galima nuo mažų dalykų. Kitą kartą, kai ruošiate prezentaciją, pamėginkite išmesti pusę skaidrių ir palikti tik esmę. Kai rašote el. laišką, pamėginkite užuot paaiškinę viską, palikti kažką nepasakyto – erdvės dialogui. Kai planuojate renginį, pamėginkite užuot viską suplanaavę iki smulkmenų, palikti vietos netikėtumui. Kai kuriate turinį, pamėginkite užuot siekę tobulumo, parodyti žmogiškumą.

Fluxus mums primena, kad geriausia komunikacija yra ne ta, kuri tobulai perduoda pranešimą, o ta, kuri sukuria tikrą ryšį. Ne ta, kuri kontroliuoja viską, o ta, kuri leidžia kažkam tikram įvykti. Ne ta, kuri amžinai išlieka, o ta, kuri intensyviai paliečia čia ir dabar. Ir galbūt būtent to mums labiausiai reikia šiandien – mažiau tobulų pranešimų ir daugiau tikrų momentų, mažiau kontrolės ir daugiau žmogiškumo, mažiau komunikacijos apie gyvenimą ir daugiau komunikacijos, kuri pati yra gyvenimas.