Kai menas susitinka su užduočių sąrašu

Fluxus judėjimas šeštojo dešimtmečio pabaigoje atsirado kaip radikalus atsakas į tai, ką menas turėtų būti. George’as Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti menininkai atmetė tradicines meno formas, siūlydami vietoj to paprastus, kasdienius veiksmus kaip meno formą. Kas bendro tarp šio avangardinio judėjimo ir jūsų perpildytos užduočių lentos? Daugiau, nei galėtumėte pagalvoti.

Problema ta, kad dauguma produktyvumo sistemų – nuo GTD iki Pomodoro technikos – yra sukurtos remiantis pramoninio valdymo principais. Jos traktuoja jus kaip mašiną, kuri turi būti optimizuota, o ne kaip žmogų su kintančia energija, nuotaika ir kūrybiniais impulsais. Fluxus principai siūlo ką nors visiškai kitą: ne sistemą, kuri jus kontroliuoja, o požiūrį, kuris išlaisvina.

Instrukcijų partitūros: kai užduotis tampa kūriniu

Vienas iš labiausiai atpažįstamų Fluxus elementų – tai instrukcijų partitūros (event scores). Yoko Ono „Grapefruit” knygoje rasite tokių dalykų kaip „Įsivaizduokite tūkstantį saulių danguje tuo pačiu metu. Leiskite joms šviesti valandą. Tada pamažu leiskite joms išnykti.” Tai nėra tikslios instrukcijos kaip tradicinėje muzikoje – tai atvirumas interpretacijai.

Perkėlus šį principą į užduočių valdymą, gaunasi kažkas netikėto. Užuot rašę „Parašyti ketvirtinio ataskaitos juodraštį”, galite užrašyti „Surinkti ketvirtį į žodžius”. Užuot „Susitvarkyti stalą”, – „Sukurti erdvę kvėpavimui”. Skamba kaip semantinis žaidimas? Galbūt. Bet šis požiūris keičia jūsų santykį su užduotimi.

Tradicinis užduočių sąrašas yra imperialus – jis liepia. Fluxus įkvėpta instrukcija kviečia. Ji palieka erdvės tam, kaip jūs tą dieną jaučiatės, kokia jūsų energija, koks jūsų požiūris. „Surinkti ketvirtį į žodžius” gali reikšti struktūruotą ataskaitą, bet gali reikšti ir laisvą sąmonės srovę, kurią vėliau redaguosite. Procesas tampa lankstesnis, o tai reiškia mažesnį pasipriešinimą pradėti.

Intermedia ir užduočių hibridizacija

Fluxus menininkai atmetė griežtas ribas tarp meno formų. Jie kūrė tai, ką vadino „intermedia” – kažką tarp muzikos ir vizualinio meno, tarp poezijos ir performanso. Šis principas yra neįtikėtinai naudingas organizuojant sudėtingas užduotis, kurios netelpa į vieną kategoriją.

Daugelis produktyvumo sistemų reikalauja, kad viską kategorizuotumėte: „Darbas”, „Namai”, „Projektai”, „Asmeninis”. Bet gyvenimas nėra toks tvarkingas. Tas pokalbis su klientu gali būti ir tinklaveikos galimybė. Tas straipsnis, kurį skaitote „darbui”, gali įkvėpti asmeninį projektą. Fluxus požiūris sako: nesistenk viską įdėti į dėžutes.

Praktiškai tai gali reikšti užduočių žymėjimą ne kategorijomis, o energijomis ar būsenomis. Užuot „Darbas – Susitikimas”, galite žymėti „Socialinė energija – Dialogas”. Užuot „Namai – Valymas”, – „Fizinė energija – Transformacija”. Tai leidžia jums rinktis užduotis pagal tai, kaip jaučiatės, o ne pagal dirbtines kategorijas.

Antimeninis požiūris į produktyvumą

Fluxus buvo antimenas – judėjimas prieš meno sakralizavimą, prieš idėją, kad menas yra kažkas aukšta ir nepasiekiama. Jie demokratizavo kūrybą, padarė ją kasdieniu dalyku. Produktyvumo kultūra šiandien kenčia nuo priešingos problemos – ji sakralizavo efektyvumą.

Mes garbinome produktyvumo guruus kaip kadaise garbinome menininkus. Mes perkame brangias programas, skaitome dešimtis knygų, žiūrime valandų valandas YouTube video apie tai, kaip optimizuoti kiekvieną minutę. Bet dažnai tai tik atideda faktinį darbą. Fluxus principas čia būtų paprastas: nustok ritualizuoti produktyvumą ir tiesiog daryk.

Tai nereiškia, kad nereikia jokios sistemos. Bet sistema turėtų būti tokia paprasta, kad netrukdytų. Vienas užrašų knygelė ir pieštukas gali būti geriau nei sudėtinga skaitmeninė ekosistema su dešimčia integruotų įrankių. Fluxus menininkai naudojo kasdienes medžiagas – popierių, dėžes, atvirukus. Jūsų produktyvumo sistema turėtų būti tokia pat prieinama ir neįkyri.

Atsitiktinumo ir nesėkmės priėmimas

John Cage, kuris turėjo didžiulę įtaką Fluxus judėjimui, naudojo atsitiktinius procesus savo muzikoje. Jis metė monetą, naudojo I Ching, leido netikėtumams formuoti kūrinius. Tai buvo ne tingumas ar chaosas – tai buvo sąmoningas kontrolės atsisakymas.

Produktyvumo kultūra bijo atsitiktinumo. Viskas turi būti suplanuota, optimizuota, kontroliuojama. Bet gyvenimas nėra toks. Netikėti dalykai atsitinka. Projektai nukrypsta. Energija svyruoja. Užuot kovoję su tuo, Fluxus požiūris siūlo tai integruoti.

Praktiškai tai gali reikšti palikti savo dienotvarkėje „tuščių” langų – ne pertraukų, bet laiko, kuris nėra priskirtas jokiai konkrečiai užduočiai. Tai erdvė atsitiktinumui, spontaniškumui, netikėtoms galimybėms. Kai kolega netyčia užkabina jus koridoriuje ir iš to išauga įdomi idėja – tai ne produktyvumo trukdis, tai produktyvumo forma.

Nesėkmė Fluxus kontekste nėra kažkas, ko reikia vengti. Kai Fluxus performansas „nepavykdavo” tradicine prasme – kai publika nesuprasdavo, kai kažkas netikėtai sulūždavo – tai buvo dalis kūrinio. Jūsų užduočių sąraše taip pat bus dalykų, kurių nepadarysite. Projektų, kurie nueis kita linkme. Vietoj to, kad jaustumėtės dėl to kalti, galite paklausti: ką tai man sako? Galbūt ta užduotis iš tikrųjų nebuvo svarbi. Galbūt jūsų instinktas žino kažką, ko jūsų loginis protas dar nesupranta.

Kolektyvinė kūryba ir užduočių dalijimasis

Fluxus nebuvo individualių genijų judėjimas – tai buvo kolektyvinis projektas. Menininkai bendradarbiavo, dalydavosi idėjomis, kūrė kartu. Šis principas radikaliai prieštarauja šiuolaikiniam produktyvumo fetišizavimui, kuris dažnai yra giliai individualistinis.

Mes turime tendenciją manyti, kad produktyvumas yra asmeninis pasiekimas. Mano užduočių sąrašas, mano sistema, mano efektyvumas. Bet daugelis užduočių, kurias bandome atlikti vieni, būtų lengvesnės, įdomesnės ir geresnės, jei jas darytume su kitais.

Tai nereiškia, kad turite delegoti viską ar nuolat dirbti komandoje. Bet galite permąstyti, kurios užduotys iš tikrųjų turi būti atliekamos individualiai. Tas tyrimas, kurį darote – gal kas nors jau turi tą informaciją? Tas dokumentas, kurį rašote – gal pradinis brainstorming su kolega padarytų jį geresnį? Fluxus požiūris skatina mąstyti apie užduotis ne kaip apie individualius įsipareigojimus, bet kaip apie galimybes bendradarbiauti.

Laikas kaip medžiaga, ne konteineris

Tradicinės produktyvumo sistemos traktuoja laiką kaip konteinerį, kurį reikia užpildyti užduotimis. Jūs turite 8 valandas, taigi turite jas maksimaliai išnaudoti. Fluxus menininkai traktavo laiką visiškai kitaip – kaip medžiagą, su kuria galima eksperimentuoti.

La Monte Young kūrinys „Composition 1960 #7” susideda iš dviejų natų (H ir Fis) su instrukcija „laikyti ilgai”. Kiek ilgai? Tai priklauso nuo atlikėjo. Kūrinys gali trukti minutes ar valandas. Laikas čia nėra rėmas, kuriame vyksta muzika – laikas pats yra muzika.

Perkėlus tai į užduočių valdymą, gaunasi įdomus požiūris. Užuot klausę „kiek laiko man reikia šiai užduočiai?”, galite klausti „kaip ši užduotis nori išsiskleisti laike?”. Kai kurios užduotys nori būti atliekamos greitai, impulsyviai. Kitos nori lėto, apmąstančio tempo. Kai kurios nori būti daromos trumpais sprogimais per kelias dienas. Kitos nori nepertraukiamo susikaupimo.

Problema su technikomis kaip Pomodoro yra ta, kad jos primeta vienodą laiko struktūrą visoms užduotims. 25 minutės darbo, 5 minutės pertraukos. Bet ne visos užduotys veikia pagal tą ritmą. Kai kurios idėjos reikalauja 90 minučių nepertraukiamo įsigilinimo. Kitos geriausiai veikia 10 minučių sprogimais. Fluxus požiūris skatina eksperimentuoti su laiko struktūromis, o ne primesti vieną sistemą viskam.

Kai užduočių sąrašas tampa gyvenimo praktika

Galiausiai, Fluxus nebuvo tik apie meno kūrinius – tai buvo gyvenimo filosofija. Tai buvo būdas egzistuoti pasaulyje su didesniu sąmoningumu, žaismingumu ir atvirumu. Produktyvumo sistema, įkvėpta šių principų, tampa ne tik įrankiu dalykams padaryti, bet praktika, kaip gyventi.

Tai reiškia, kad jūsų užduočių sąrašas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Tai nėra testas, kurį reikia išlaikyti. Tai gyvas dokumentas, kuris atspindi jūsų santykį su laiku, energija, prioritetais. Kai kurios dienos jis bus tvarkingai organizuotas. Kitomis dienomis – chaotiškas. Abi versijos yra teisingos.

Praktiškai tai gali reikšti reguliarių „užduočių audito” seansų, kuriuose žiūrite ne tik į tai, ką padarėte ar nepadarėte, bet ir į tai, kaip jautėtės tai darydami. Kurios užduotys davė energijos? Kurios ją išsėmė? Kurios atrodė svarbios, bet iš tikrųjų nebuvo? Kurios atrodė nereikšmingos, bet atvėrė netikėtas duris?

Fluxus menininkai dažnai kūrė „event scores”, kurias žmonės galėjo atlikti savo gyvenime. Štai jūsų: kitą kartą, kai jaučiatės priblokšti savo užduočių sąrašo, užuot bandę jį optimizuoti, pamėginkite jį performuoti. Perskaitykite jį garsiai kaip poeziją. Pertvarkykite užduotis pagal spalvas, kurias jos jums kelia. Ištrinkite visas užduotis, kurias jaučiate, kad „turėtumėte” padaryti, bet iš tikrųjų nenorite. Pažiūrėkite, kas lieka.

Tai nėra kvietimas atsisakyti atsakomybių ar tapti nepatikimu. Tai kvietimas permąstyti, kaip mes sąveikaujame su savo įsipareigojimais. Produktyvumo sistemos dažnai daro mus mažiau žmoniškais – jos nori, kad funkcionuotume kaip mašinos. Fluxus principai siūlo priešingą kryptį: kaip mūsų užduočių valdymas gali padaryti mus labiau gyvais, labiau kūrybiškais, labiau savimi? Atsakymas slypi ne tobuloje sistemoje, bet atvirume eksperimentui, žaismingume ir pasitikėjime tuo, kad kartais geriausias būdas kažką padaryti yra nedaryti to taip, kaip „turėtumėte”.