Kai menas susitinka su startuoliu

Prisipažinsiu – kai pirmą kartą išgirdau, kad kažkas lygina „Fluxus” judėjimą su produkto kūrimu technologijų startuoliuose, pagalvojau, kad tai tiesiog dar vienas bandymas atrodyti įdomiai konferencijoje. Bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau matau, kad čia kažkas tikro.

„Fluxus” – tai 1960-ųjų avangardinis judėjimas, kurį galima apibūdinti maždaug taip: grupė menininkų nusprendė, kad menas neturi būti kažkur toli muziejuje, o turi vykti čia ir dabar, su žmonėmis, iš to, kas yra po ranka. Johnas Cage’as, Yoko Ono, Nam June Paik – jie visi klausinėjo to paties: o kas, jei procesas yra svarbiau nei rezultatas?

Produktas kaip performansas, ne kaip statula

Dauguma startuolių galvoja apie produktą kaip apie kažką, ką reikia „užbaigti”. Yra tokia romantizuota vizija – išleidžiam, visi sužavi, pinigai plaukia. Bet „Fluxus” mąstymas sako ką kita: produktas niekada nėra baigtas, jis nuolat vyksta.

Tai nėra tas pats, kas „agile” ar „iteratyvus kūrimas” – nors panašumų yra. Skirtumas tas, kad „Fluxus” filosofija kvestionuoja patį autorystės klausimą. Kas iš tikrųjų kuria produktą – komanda ar naudotojai? Atsakymas, žinoma, yra abu. Ir kai startuolis tai supranta ne teoriškai, o iš tikrųjų – keičiasi viskas: kaip renkami atsiliepimai, kaip priimami sprendimai, net kaip atrodo komandos susitikimai.

Paprastumas kaip radikalus aktas

Vienas iš „Fluxus” bruožų – absurdiškas paprastumas. Yoko Ono instrukcijų menas: „Uždek dėžutę degtukų ir stebėk, kol ji sudega.” Tai viskas. Jokio paaiškinimo, jokio konteksto.

Technologijų pasaulyje mes darome priešingai – pridedame funkcijų, nes galime. Nes investuotojai nori matyti „roadmap’ą”. Nes konkurentai turi tą mygtuką, tai ir mes turime turėti. Bet geriausi produktai, kurie iš tikrųjų pakeitė kasdienybę – „Craigslist”, pirmasis „iPhone”, „Notion” pradžioje – buvo beveik šokiruojamai paprasti.

Paprastumas nėra tingumas. Tai disciplina. Ir „Fluxus” tai žinojo dar prieš tai, kai Silicon Valley išrado žodį „minimalism”.

Klaida kaip medžiaga, ne kaip nesėkmė

Čia man labiausiai patinka „Fluxus” logika. Jų performansuose klaidos nebuvo slepiamos – jos tapdavo dalimi kūrinio. Jei muzikantas suklydavo, tai buvo muzika. Jei publika elgėsi netikėtai, tai buvo spektaklis.

Startuoliai kalba apie „fail fast”, bet dažniausiai tai reiškia tik greitai pakeisti kryptį ir niekam nepasakoti, kas nutiko. Tikras „Fluxus” požiūris būtų kitoks – paversti klaidą matomą, analizuoti ją viešai, leisti jai informuoti ne tik kitą sprintą, bet ir visos komandos supratimą apie tai, ką jie iš tikrųjų stato.

Kai „Slack” pradžioje buvo žaidimų kompanija ir žlugo – tai nebuvo gėda. Tai buvo medžiaga. Ir jie ją panaudojo.

Tarp meno ir kodo – kur tai mus atveda

Nesakau, kad kiekvienas startuolis turėtų pradėti rengti performansus biure arba skaityti Fluxus manifestus prieš sprint review. Bet yra kažkas vertingo tame, kaip šie menininkai žiūrėjo į pasaulį – su smalsumu, be baimės sugriauti tai, kas jau yra, ir su tikru įsitikinimu, kad žmogus svarbiau nei objektas.

Technologijos keičia pasaulį tada, kai jas kuria žmonės, kurie iš tikrųjų klausia – o kodėl taip? O kas, jei kitaip? Ir kurie nėra per daug rimti, kad nepabandytų kažko, kas atrodo kvaila. „Fluxus” buvo pilnas tokių žmonių. Ir jie pakeitė tai, kaip mes suprantame meną. Galbūt tokio mąstymo labiausiai ir trūksta tiems, kurie nori pakeisti visa kita.