Autorius: fluxusministerija.lt

Kai menas tampa gyvenimu, o gyvenimas – menu

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus stovėjau Niujorko muziejuje priešais vitriną su keistais objektais – suplyšusia skrybėle, senam pianine su įstrigusiomis vinimis, keliais užrašais ant susiglamžiusių popieriaus lapelių. Šalia buvo užrašas „Fluxus”. Tuomet dar nesupratau, kad žiūriu į vieną iš radikaliausių XX amžiaus meno judėjimų, kuris šiandien gali pasakyti daugiau apie efektyvią komunikaciją nei dauguma šiuolaikinių rinkodaros vadovėlių.

Fluxus atsirado šeštojo dešimtmečio pabaigoje kaip maištingas atsakas į tai, kas tuomet buvo laikoma „rimtu” menu. George’as Maciunas, Jonas Mekas, Yoko Ono ir kiti šio judėjimo dalyviai nesiekė sukurti dar vieno „-izmo”. Jie norėjo sugriauti sienas tarp meno ir gyvenimo, tarp menininko ir žiūrovo, tarp pranešimo ir jo perdavimo būdo. Ir būtent šis radikalus požiūris šiandien tampa neįtikėtinai aktualus, kai tradicinė komunikacija vis labiau praranda savo galią.

Momentas, kuris praeina ir lieka

Vienas iš svarbiausių Fluxus principų – efemeriškumas, laikinumas, momentas. Fluxus „kūriniai” dažnai būdavo veiksmai, kurie trukdavo kelias minutes ar net sekundes. Jie nebuvo skirti būti įamžinti, parduoti ar pakabinti ant sienos. Jie tiesiog įvykdavo – ir dingdavo.

Ar tai neskamba pažįstamai šiuolaikinės komunikacijos kontekste? Instagram Stories, Snapchat pranešimai, TikTok vaizdo įrašai – visa tai paremta tuo pačiu efemeriškumo principu. Bet skirtumas tarp šių platformų ir Fluxus filosofijos yra esminis: Fluxus nesiekė užfiksuoti momento dirbtinai, o priešingai – leido jam būti tikram, autentiškai trumpalaikiam.

Praktiškai tai reiškia, kad šiuolaikinė komunikacija galėtų mažiau dėmesio skirti „amžinybei”, „virusiniam turiniui” ar „ilgalaikiam poveikiui”. Vietoj to – sutelkti dėmesį į autentišką, tiesioginį ryšį su auditorija čia ir dabar. Kai kurios pažangiausios įmonės jau taiko šį principą: jie kuria turinį, kuris yra sąmoningai laikinas, eksperimentinis, neužbaigtas. Tai sukuria pojūtį, kad dalyvaujate kažkame tikrame, o ne tiesiog vartojate dar vieną atšlifuotą reklaminį pranešimą.

Kai klaida tampa galimybe

Fluxus menininkai mylėjo atsitiktinumą, netikėtumą, netgi nesėkmes. Jų partitūrose būdavo tokių instrukcijų kaip „paleiskite drugelį” arba „išpilkite vandenį ant fortepijono”. Rezultatas niekada nebuvo visiškai kontroliuojamas, ir būtent tai buvo tikslas.

Šiuolaikinė korporatyvinė komunikacija dažnai yra visiškai priešinga – kiekvienas žodis patikrintas, kiekviena nuotrauka atitaisyta, kiekvienas galimas scenarijus apsvarstytas. Bet būtent šis pernelyg kontroliuotas požiūris dažnai sukuria komunikaciją, kuri jaučiasi dirbtinė, negyva, neįtikinama.

Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei įmonės leistų sau daugiau spontaniškumo. Ne kalbame apie neapgalvotus pareiškimus ar profesionalumo stoką, bet apie tikrą žmogiškumą. Kai vadovas socialiniuose tinkluose prisipažįsta padaręs klaidą – ne per PR komandą, o tiesiogiai, savo žodžiais. Kai produkto pristatymas neina pagal planą, bet vietoj to, kad tai būtų nutylėta, tai tampa dalimi pasakojimo. Kai klientų aptarnavimo atstovas gali nukrypti nuo scenarijaus ir tiesiog kalbėti kaip žmogus su žmogumi.

Viena technologijų startuolių, kurią konsultavau, pradėjo praktikuoti „Fluxus penktadienius” – dieną per savaitę, kai jų socialinių tinklų turinys buvo kuriamas be tradicinio patvirtinimo proceso. Rezultatai? Įsitraukimas išaugo 340 procentų, o bendruomenė tapo gyvybingesnė nei bet kada anksčiau.

Instrukcijos kaip kūrybos forma

Fluxus menininkai dažnai kūrė ne objektus, o instrukcijas – paprastus nurodymus, kaip atlikti veiksmą. Yoko Ono „Grapefruit” knyga yra pilna tokių instrukcijų: „Įsivaizduokite tūkstantį saulių danguje vienu metu. Leiskite joms šviest vieną valandą. Tada palaipsniui leiskite joms išblėsti.” Šios instrukcijos virsta menu tik tada, kai kažkas jas atlieka – arba net tiesiog įsivaizduoja jas atliekantis.

Šis principas turi milžinišką potencialą šiuolaikinei komunikacijai. Vietoj to, kad nuolat siųstume užbaigtus pranešimus, galėtume siųsti kvietimus dalyvauti. Vietoj to, kad pasakytume žmonėms, ką jie turėtų galvoti ar jausti, galėtume sukurti sąlygas, kad jie patys tai atrastų.

Pavyzdžiui, viena dizaino studija pradėjo siųsti klientams ne tradicines prezentacijas, o „kūrybines instrukcijas” – paprastus nurodymus, kaip patiems patirti tai, ką studija bando perteikti. „Eikite į artimiausią parką. Atsisėskite ant suoliuko. Stebėkite, kaip žmonės juda erdvėje. Dabar pagalvokite apie savo biuro patalpas.” Šis metodas sukūrė daug gilesnį supratimą ir ryšį nei bet kokia PowerPoint prezentacija galėtų pasiekti.

Bendruomenė vietoj auditorijos

Fluxus niekada nebuvo aiškiai apibrėžtas judėjimas su narių sąrašais ir oficialiais manifestais. Tai buvo laisva bendruomenė, kurioje kiekvienas galėjo dalyvauti, prisidėti, interpretuoti. George’as Maciunas bandė apibrėžti, kas yra ir kas nėra Fluxus, bet jo pastangos nuolat žlugo, nes judėjimas buvo per daug gyvas, per daug kintantis, per daug atviras.

Šiuolaikinė komunikacija dažnai vis dar mąsto kategorijomis „mes” ir „jie” – įmonė ir klientai, siuntėjas ir gavėjai, turinys ir vartotojai. Bet kas nutiktų, jei šios ribos išnyktų? Jei komunikacija taptų ne transliacija, o dialogo erdve, kur visi yra lygiaverčiai dalyviai?

Kai kurios organizacijos jau juda šia kryptimi. Jie kuria ne „turinį auditorijai”, o „platformas bendruomenei”. Jie neklausia „kaip mes galime jiems parduoti”, o „kaip mes galime kartu sukurti vertę”. Tai nėra vien marketingo triukas – tai fundamentalus komunikacijos modelio pasikeitimas.

Viena maisto produktų įmonė, su kuria dirbau, pertvarkė visą savo komunikacijos strategiją pagal šį principą. Vietoj to, kad skelbtų receptus, jie sukūrė platformą, kur klientai galėjo dalintis savo receptais, eksperimentais, net nesėkmėmis. Įmonės vaidmuo pasikeitė iš „ekspertų, kurie žino geriau” į „bendruomenės narių, kurie mokosi kartu”. Pardavimai išaugo, bet dar svarbiau – atsirado tikra, gyva bendruomenė, kuri egzistuoja ne dėl prekės ženklo, o dėl bendros aistros.

Paprastumas kaip revoliucija

Fluxus kūriniai dažnai buvo stulbinančiai paprasti. Kartais tai būdavo tik vienas garsas, vienas judesys, vienas objektas. Bet šis paprastumas nebuvo primityvumas – tai buvo kruopščiai apgalvotas esminių dalykų išryškinimas. Nuvalius viską nereikalingo, liko tik tai, kas tikrai svarbu.

Šiuolaikinė komunikacija kenčia nuo priešingos problemos – pertekliaus. Mes bombarduojami pranešimais, vaizdais, garsais, informacija. Kiekvienas bando šaukti garsiau už kitą, pridėti daugiau efektų, sukurti sudėtingesnes kampanijas. Rezultatas? Viskas susilieja į vieną triukšmingą foną, kuriame niekas nesigirdi.

Fluxus principas siūlo radikalią alternatyvą: supaprastinti iki esmės. Vienas pranešimas, bet tikrai svarbus. Vienas vaizdas, bet tikrai prasmingas. Vienas veiksmas, bet tikrai autentiškas.

Praktiškai tai galėtų reikšti: užuot siuntę savaitinį naujienlaiškį su dešimčia skirtingų temų, siųskite vieną sakinį – bet tokį, kuris tikrai vertas dėmesio. Užuot kūrę sudėtingą socialinių tinklų kampaniją su dešimčia skirtingų pranešimų, sukurkite vieną momentą – bet tokį, kuris tikrai įsiminamas. Užuot organizavę didelį renginį su daugybe programos punktų, sukurkite vieną patirtį – bet tokią, kuri tikrai transformuoja.

Viena konsultacijų įmonė eksperimentavo su tuo, ką jie pavadino „Fluxus ataskaitomis”. Vietoj tradicinių 50 puslapių dokumentų su grafais ir lentelėmis, jie siuntė klientams vieną puslapį su viena pagrindine įžvalga ir vienu konkrečiu veiksmu. Iš pradžių klientai buvo suglumę – kur visa kita informacija? Bet greitai paaiškėjo, kad šios paprastos ataskaitos buvo ne tik skaitomos (skirtingai nuo tradicinių), bet ir realiai įgyvendinamos.

Kai forma tampa turiniu

Fluxus menininkai nuolat žaidė su pačiu meno perdavimo būdu. Jie siuntė meną paštu, spausdino jį ant atvirukų, pakuodavo į dėžutes. Nam June Paik kūrė meną su televizoriais, Wolf Vostell – su automobiliais. Jiems forma nebuvo tik „pakuotė” turiniui – forma pati buvo pranešimo dalis.

Šiandien mes dažnai mąstome apie komunikacijos kanalus kaip apie neutralius perdavimo būdus. Turime pranešimą, ir tiesiog renkamės, ar jį siųsti el. paštu, socialiniais tinklais, ar asmeniškai. Bet Fluxus principas primena, kad pats perdavimo būdas keičia pranešimą. El. laiškas nėra tas pats pranešimas kaip asmeninis pokalbis, net jei žodžiai identiški.

Tai reiškia, kad turėtume daug atidžiau galvoti apie tai, kaip komunikuojame, ne tik ką komunikuojame. Galbūt kai kurie pranešimai turėtų būti perduodami ne skaitmeniškai, o fiziškai. Galbūt kai kurios idėjos turėtų būti išreikštos ne žodžiais, o veiksmais. Galbūt kai kurios istorijos turėtų būti pasakojamos ne tiesiogiai, o per patirtį.

Viena architektų firma, su kuria konsultavausi, pradėjo siųsti potencialiems klientams ne portfelius, o „erdvės dėžutes” – mažas dėžutes su objektais, kurie kviečia juos patirti erdvę kitais pojūčiais. Medžio gabalėlis, kuris kvepia. Audinys, kuris turi tekstūrą. Garsų įrašas, kuris sukuria atmosferą. Ši netradicinė forma ne tik išsiskyrė iš konkurentų, bet ir perteikė esmę to, ką firma daro – kuria erdves, kurios veikia visus pojūčius, ne tik regėjimą.

Kai komunikacija tampa gyvenimu

Grįžtant prie tos muziejaus vitrinos, kur pirmą kartą susidūriau su Fluxus – dabar suprantu, kad tie „keisti objektai” nebuvo meno kūriniai tradicine prasme. Jie buvo kvietimai kitaip pažvelgti į pasaulį, kitaip bendrauti, kitaip gyventi. Ir būtent tai daro Fluxus principai tokius galingus šiuolaikinės komunikacijos kontekste.

Mes gyvename laikais, kai tradicinė komunikacija vis labiau praranda savo galią. Žmonės nebetiki atšlifuotais pranešimais, kruopščiai sukonstruotais įvaizdžiais, vienpusiais transliacijomis. Jie ieško autentiškumo, dalyvaujamojo ryšio, tikrų patirčių. Ir būtent tai Fluxus siūlė dar prieš šešis dešimtmečius.

Taikant Fluxus principus šiuolaikinei komunikacijai, svarbu suprasti, kad tai nėra dar vienas metodas ar technika. Tai fundamentalus požiūrio pokytis. Tai reiškia atsisakyti kontrolės ir priimti atsitiktinumą. Tai reiškia vertinti procesą labiau nei rezultatą. Tai reiškia matyti komunikaciją ne kaip pranešimų perdavimą, o kaip bendros patirties kūrimą.

Praktiškai pradėti galima nuo mažų dalykų. Kitą kartą, kai ruošiate prezentaciją, pamėginkite išmesti pusę skaidrių ir palikti tik esmę. Kai rašote el. laišką, pamėginkite užuot paaiškinę viską, palikti kažką nepasakyto – erdvės dialogui. Kai planuojate renginį, pamėginkite užuot viską suplanaavę iki smulkmenų, palikti vietos netikėtumui. Kai kuriate turinį, pamėginkite užuot siekę tobulumo, parodyti žmogiškumą.

Fluxus mums primena, kad geriausia komunikacija yra ne ta, kuri tobulai perduoda pranešimą, o ta, kuri sukuria tikrą ryšį. Ne ta, kuri kontroliuoja viską, o ta, kuri leidžia kažkam tikram įvykti. Ne ta, kuri amžinai išlieka, o ta, kuri intensyviai paliečia čia ir dabar. Ir galbūt būtent to mums labiausiai reikia šiandien – mažiau tobulų pranešimų ir daugiau tikrų momentų, mažiau kontrolės ir daugiau žmogiškumo, mažiau komunikacijos apie gyvenimą ir daugiau komunikacijos, kuri pati yra gyvenimas.

Kodėl Fluxus yra aktualesnis nei bet kada

Gal pastebėjote, kaip šiuolaikinis meno pasaulis kartais atrodo pernelyg sudėtingas, perpildytas taisyklių ir lūkesčių? Štai čia ir slypi Fluxus grožis – šis XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje gimęs judėjimas siūlo tokį gaivų požiūrį, kad net šiandien, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, jo principai veikia kaip kūrybinis detoksas.

Fluxus niekada nebuvo apie brangias galerijas ar elitinį meną. Tai buvo (ir tebėra) apie laisvę, eksperimentus ir drąsą atsisakyti to, kas „turėtų būti”. George Maciunas, vienas iš judėjimo pradininkų, norėjo demokratizuoti meną – padaryti jį prieinamą visiems, ne tik išrinktiesiems su storais piniginėmis ir meno istorijos diplomais.

Šiandien, kai socialiniai tinklai perpildyti „idealių” kūrinių, o kūrybinė industrija dažnai diktuoja, kas „veikia” ir kas „neveikia”, Fluxus principai gali būti jūsų išsivadavimo raktas. Jie leidžia kvėpuoti laisviau, klysti drąsiau ir kurti autentiškiau.

Kasdienybė kaip kūrybinė medžiaga

Vienas iš galingiausių Fluxus principų – kasdienių dalykų transformacija į meną. Tai nereiškia, kad turite fotografuoti savo pusryčius Instagram’ui (nors galite, jei norite). Tai apie gilesnį suvokimą: menas gali gimti iš bet ko, bet kada, bet kur.

Pamąstykite apie Yoko Ono „Grapefruit” – knygą, pilną instrukcijų tokių paprastų, kad jos beveik absurdiškos. „Įsiklausykite į kambario garsus” arba „Įsivaizduokite tūkstantį saulių danguje vienu metu”. Tai nėra sudėtinga, brangu ar reikalaujanti specialių įgūdžių. Bet tai yra menas – grynas, tiesioginis, asmeniškas.

Kaip tai pritaikyti praktiškai? Pradėkite dokumentuoti savo kasdienes rutinas kaip kūrybinius veiksmus. Tas kavos virimas ryte gali tapti ritualu, vertu dėmesio. Kelionė viešuoju transportu – stebėjimo praktika. Netgi eilė prie kasos gali būti improvizacijos vieta (tik nebūkite per daug keisti – žmonės nori nusipirkti pieną ir eiti namo).

Praktinis patarimas: savaitę užsirašinėkite bent po vieną kasdienį veiksmą, kurį galėtumėte paversti kūrybiniu projektu. Nesicenzūruokite – leiskite sau būti keistiems, juokingiems, netgi kvaileliais. Fluxus menininkams tai buvo ne trūkumas, o privalumas.

Proceso svarba virš rezultato

Štai kur daugelis šiuolaikinių kūrėjų užstringa: mes esame apsėsti rezultatų. Kiek sekėjų? Kiek patikimų? Ar tai parduos? Ar tai atrodys gerai portfelyje? Šios mintys yra kūrybinės laisvės žudikai.

Fluxus menininkams procesas buvo viskas. Jie kūrė „event scores” – paprastas instrukcijas veiksmams, kurių rezultatas buvo nenuspėjamas ir dažnai efemeriškus. Tai buvo menas, kuris gyveno akimirkoje ir išnykdavo. Jokių nuotraukų, jokių įrašų, tik patirtis.

Žinoma, šiandien mes negalime visiškai ignoruoti rezultatų – sąskaitos nemoka save. Bet galite integruoti šį principą į savo praktiką, skirdami laiką eksperimentams be lūkesčių. Sukurkite darbus, kurių niekas niekada nematys. Improvizuokite be įrašymo mygtuko. Piešite ir išmeskite.

Tai gali skambėti kaip laiko švaistymas, bet iš tikrųjų tai investicija į jūsų kūrybinį sveikumą. Kai atleidžiate spaudimą dėl rezultato, atsiveria erdvė tikram eksperimentui ir atradimams. Dažnai būtent šie „niekam nereikalingi” projektai veda prie jūsų geriausių idėjų.

Kolaboracija kaip kūrybos variklis

Fluxus niekada nebuvo apie vienišus gėnijus, užsidarusius savo studijose. Tai buvo judėjimas, pagrįstas bendradarbiavimu, bendruomene ir idėjų mainais. Nam June Paik, John Cage, Yoko Ono, George Brecht – visi jie dirbo kartu, įkvėpė vienas kitą, kartais net nesutarė, bet visada buvo dialoge.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur kūrybinis darbas dažnai yra konkurencinis ir individualistinis, šis principas gali būti revoliucinis. Vietoj to, kad matytumėte kitus kūrėjus kaip konkurentus, pradėkite juos matyti kaip potencialius bendradarbius.

Nebijokite dalintis savo idėjomis. Viena iš didžiausių Fluxus pamokų – idėjos nėra baigtiniai resursai. Kuo daugiau jų dalinatės, tuo daugiau jų atsiranda. Kai du kūrėjai dirba kartu, rezultatas nėra dvigubas – jis dažnai yra eksponentinis.

Pradėkite mažai: suraskite vieną žmogų, kurio darbas jums įdomus, ir pasiūlykite bendradarbiavimą. Tai gali būti bet kas – nuo bendro projekto iki paprastos idėjų mainų sesijos per kavą. Nesistenkite iš karto kurti šedevro – tiesiog pradėkite dialogą.

Humoras ir žaismingumas kaip rimti įrankiai

Meno pasaulis mėgsta save imti labai rimtai. Galerijos su baltomis sienomis, tylūs žiūrovai, kurie linkčioja galvomis prieš nesuprantamus darbus, kritikai, rašantys neįskaitomus tekstus apie „diskursą” ir „paradigmas”. Fluxus į visa tai žiūrėjo su šypsena ir sakė: „O gal galėtume tiesiog pasilinksminti?”

George Maciunas organizavo „Fluxus koncertus”, kurie buvo daugiau panašūs į cirką nei į tradicinius meno renginius. Žmonės mėtydavo daiktus, gamindavo keistus garsus, atliekdavo absurdiškus veiksmus. Ir tai buvo nuostabu.

Humoras nėra meno priešas – jis yra vienas galingiausių įrankių. Kai leidžiate sau būti žaismingam, kai nebijoite atrodyti kvailai, atsiveria visiškai naujas kūrybinės laisvės lygis. Jūsų darbas tampa prieinamesnis, žmoniškesnis, autentiškesnis.

Kaip tai įgyvendinti praktiškai? Pradėkite projektą, kurio vienintelis tikslas – prajuokinti save ar kitus. Sukurkite kažką tyčia kvailą, perdėtą, absurdišką. Nebijokite, kad kas nors „nesupras” – Fluxus menininkams nesupratimas buvo komplimentas, reiškiantis, kad jie daro kažką tikrai naujo.

Instrukcijų menas: paprastumo galia

Vienas iš labiausiai atpažįstamų Fluxus formatų yra „event score” arba instrukcijų menas. Tai paprastos, dažnai vieno sakinio instrukcijos, kurios tampa meno kūriniu. Pavyzdžiui, George Brecht garsus „Drip Music” – instrukcija leisti vandeniui lašėti į tuščią indą.

Kodėl tai veikia? Nes tai perkelia kūrybinę galią nuo menininko prie atlikėjo ar žiūrovo. Jūs nesakote žmonėms, ką galvoti ar jausti – jūs duodate jiems patyrimą, kurį jie gali interpretuoti savaip.

Šis principas yra neįtikėtinai galingas šiuolaikinėje praktikoje. Vietoj to, kad kurtumėte „baigtus” darbus, galite kurti sistemas, taisykles ar instrukcijas, kurios leidžia kitiems tapti bendrakūrėjais. Tai veikia bet kurioje srityje – nuo vizualinio meno iki muzikos, nuo rašymo iki dizaino.

Praktinis užduotis: parašykite penkias paprastas instrukcijas veiksmams, kurie galėtų būti laikomi menu. Nebūkite per daug specifiniai – palikite erdvės interpretacijai. Tada išbandykite jas patys arba paprašykite draugo tai padaryti. Stebėkite, kaip ta pati instrukcija gali vesti prie visiškai skirtingų rezultatų.

Technologijos ir prieinamumas

Fluxus menininkams prieinamumas buvo ne tik estetinis pasirinkimas – tai buvo politinė pozicija. Jie norėjo, kad menas būtų prieinamas visiems, todėl naudojo pigias medžiagas, paprastus formatus ir platino savo darbus paštu už kelis centus.

Šiandien technologijos suteikia mums neįtikėtinas galimybes demokratizuoti meną dar labiau. Jums nereikia brangios studijos, profesionalios įrangos ar galerijos kontaktų, kad pasiektumėte auditoriją. Telefonas jūsų kišenėje yra galingesnis nei bet kokia įranga, kurią turėjo Fluxus menininkų karta.

Bet štai paradoksas: nors technologijos yra prieinamos, mes dažnai jas naudojame kurdami barjerus. Mes stengiamės, kad viskas atrodytų „profesionaliai”, „kokybiškai”, „tobulai”. Mes redaguojame, filtruojame, tobuliname, kol darbas praranda savo gyvybę.

Fluxus požiūris būtų priešingas: naudokite technologijas, bet nepasiduokite jų diktatui. Jūsų iPhone video gali būti meniškai vertingas net su virpančia ranka ir prasta šviesa. Jūsų garso įrašas gali būti įdomus net su foniniu triukšmu. Netobulumas nėra problema – jis yra savybė.

Išbandykite šį eksperimentą: sukurkite ir paviešinkite kažką per vieną valandą nuo idėjos iki publikavimo. Be redagavimo, be tobulinimo, be antrų minčių. Tiesiog padarykite ir išleiskite į pasaulį. Pastebėkite, kaip jaučiatės – tikriausiai bus baisu, bet taip pat ir išlaisvinančiai.

Kai menas tampa gyvenimo būdu

Galiausiai, didžiausia Fluxus pamoka yra ta, kad menas nėra kažkas, ką jūs „darote” – tai yra tai, kaip jūs gyvenate. Nėra aiškios ribos tarp „kūrybinio laiko” ir „įprasto gyvenimo”. Viskas gali būti kūrybinis aktas, jei į tai žiūrite tinkamu kampu.

Tai nereiškia, kad turite tapti keistuoliu, kuris gyvena kaip performance menas (nors galite, jei norite). Tai reiškia, kad galite atnešti kūrybinį požiūrį į viską, ką darote. Kaip tvarkote savo erdvę? Kaip bendraujate su žmonėmis? Kaip sprendžiate problemas? Visa tai gali būti kūrybiška.

Fluxus menininkams nebuvo skirtumo tarp meno ir gyvenimo, nes jie suprato: geriausias menas kyla iš autentiško gyvenimo, o geriausias gyvenimas yra tas, kuris gyvenamas kūrybiškai.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasirinkite vieną kasdienę rutiną ir paklausykite savęs: kaip galėčiau tai padaryti šiek tiek kitaip, šiek tiek kūrybiškiau, šiek tiek įdomiau? Gal tai būtų kitoks maršrutas į darbą. Gal kitoks būdas paruošti vakarienę. Gal netikėtas pokalbis su nepažįstamu žmogumi.

Kūrybinė praktika nėra apie tai, kad turėtumėte daugiau laiko, daugiau resursų ar daugiau talento. Tai apie požiūrį – sprendimą matyti galimybes ten, kur kiti mato tik rutinas. Fluxus menininkams viskas buvo medžiaga menui, nes jie pasirinko taip žiūrėti į pasaulį.

Jūsų asmeninis Fluxus manifestas

Dabar, kai suprantate pagrindinius Fluxus principus, laikas sukurti savo asmeninį požiūrį. Fluxus niekada nebuvo apie taisyklių sekimą – tai buvo apie jų kūrimą ir laužymą pagal poreikį.

Štai keletas klausimų, kurie padės jums suformuoti savo kūrybinę praktiką, įkvėptą Fluxus:

Kas jus tikrai džiugina kūrybiniame procese? Ne kas turėtų džiuginti, ne kas atrodo gerai portfelyje, bet kas tikrai uždega jūsų vidų? Pradėkite nuo to. Fluxus menininkams džiaugsmas ir žaismingumas buvo ne šalutinis produktas – tai buvo tikslas.

Kokias taisykles galite išmesti? Mes visi nešiojamės neišsakytas taisykles apie tai, kaip „turėtų” atrodyti mūsų darbas. Gal laikas kai kurias iš jų išmesti? Gal jūsų fotografijos neturi būti tobulai sufokusuotos? Gal jūsų tekstai neturi būti „profesionaliai” redaguoti? Gal jūsų muzika neturi skambėti „kaip reikia”?

Kaip galite įtraukti kitus? Kūryba nebūtinai turi būti vienišas užsiėmimas. Kaip galėtumėte atverti savo procesą kitiems? Kaip galėtumėte paversti žiūrovus dalyviais?

Kur yra jūsų kasdienybėje paslėptas menas? Kokie jūsų įpročiai, ritualai ar rutinos galėtų tapti kūrybine praktika? Nebijokite atrodyti banaliai – Fluxus menininkams banalumas buvo aukso kasykla.

Ir svarbiausia: kaip galite būti drąsesni? Fluxus buvo apie drąsą būti kitokiam, drąsą klysti, drąsą atrodyti kvailai. Kur jūsų praktikoje galėtumėte būti drąsesni?

Užsirašykite savo atsakymus. Geriau – padarykite iš jų manifestą. Pakabinkite ant sienos. Ir tada pradėkite gyventi pagal jį. Ne tobulai, ne nuosekliai, bet autentiškai.

Fluxus principai nėra magiškas sprendimas visoms jūsų kūrybinėms problemoms. Bet jie gali būti tas gaivus vėjas, kurio reikia, kad išsklaidytų miglą ir primintų, kodėl iš pradžių pradėjote kurti. Jie gali padėti jums atgauti tą vaikišką smalsumą ir žaismingumą, kuris dažnai praranda kelionėje į „profesionalumą”.

Taigi pradėkite šiandien. Ne rytoj, ne kai turėsite daugiau laiko, ne kai būsite „pasiruošę”. Dabar. Padarykite kažką mažą, keistą, netikėtą. Leiskite sau būti nesėkmingam. Leiskite sau būti keistam. Leiskite sau būti laisvam. Tai ir yra Fluxus – ne kaip judėjimas, kuris baigėsi praeityje, bet kaip požiūris, kuris gali transformuoti jūsų kūrybinę praktiką šiandien.

Fluxus dvasia: kas tai ir kodėl tai vis dar aktualu

Fluxus – tai ne tik meno judėjimas, kuris prasidėjo 1960-aisiais, bet ir visiškai kitoks požiūris į kūrybą. Kai pirmą kartą susidūriau su Fluxus koncepcija, supratau, kad čia nėra jokių griežtų taisyklių, o tai man atrodė ir bauginanti, ir neįtikėtinai laisvinanti vienu metu. George Maciunas, vienas iš Fluxus įkūrėjų, norėjo, kad menas būtų prieinamas visiems – ne tik elitui, kuris vaikšto po galerijas su vyno taurėmis rankose.

Fluxus esmė slypi paprastume, humore, kasdienybės objektų transformacijoje ir interaktyvume. Tai menas, kuris kvestionuoja, kas iš tikrųjų yra menas. Ar koncertas, kuriame pianistas tyliai sėdi prie instrumento keturias minutes trisdešimt tris sekundes, yra muzika? John Cage sakė, kad taip. Ar dėžutė su įvairiomis smulkmenomis gali būti meno kūrinys? Fluxus atsakymas – absoliučiai!

Šiandien, kai meno pasaulis kartais atrodo pernelyg rimtas ir komercializuotas, Fluxus principai primena mums, kad kūryba gali būti žaisminga, eksperimentinė ir demokratiška. Nereikia brangių medžiagų ar studijos – kartais pakanka paprasto užrašų knygelės, žirklių ir drąsos pažvelgti į pasaulį kitaip.

Pagrindiniai Fluxus principai, kuriuos privalai žinoti

Prieš pradedant kurti, svarbu suprasti, ant kokių pamatų stovi Fluxus filosofija. Pirma, antikomercializmas – Fluxus menininkai tyčia kūrė pigius, lengvai reprodukuojamus darbus. Jie nenorėjo, kad jų kūriniai taptų brangiais objektais, kabančiais turtingų kolekcininkų namuose. Tai buvo savotiškas protestas prieš meno rinkos elitizmą.

Antra, intermedia – Fluxus neriboja savęs viena forma. Tai gali būti muzika, vizualinis menas, performansas, poezija ar visa tai kartu. Dick Higgins, kuris ir sukūrė terminą „intermedia”, tikėjo, kad tikroji kūryba vyksta tarp tradicinių kategorijų, o ne jų viduje.

Trečia, kasdienybės švietimas – Fluxus menininkai ieškojo grožio ir prasmės kasdieniuose veiksmuose. Yoko Ono instrukcijos, tokios kaip „Klausykis, kaip auga medis”, skatina mus atkreipti dėmesį į dalykus, kuriuos paprastai ignoruojame. Tai meditacija per meną arba menas per meditaciją.

Ketvirta, humoras ir absurdas – Fluxus niekada nebuvo per daug rimtas. Ben Vautier parašė „Tai menas” ant įvairiausių objektų, iš esmės parodydamas, kaip absurdiška gali būti meno apibrėžimas. Juokas čia yra ne tik pramoga, bet ir kritikos įrankis.

Penkta, kolektyvumas – nors Fluxus turėjo ryškių individualybių, judėjimas visada buvo kolektyvinis. Menininkai bendradarbiavo, kūrė kartu, dalindavosi idėjomis ir medžiagomis. Tai buvo bendruomenė, o ne konkurencija.

Nuo ko pradėti: pirmieji žingsniai kuriant Fluxus kūrinį

Geriausias būdas pradėti – tai nustoti galvoti apie „tikrą meną” ir tiesiog pradėti eksperimentuoti. Vienas iš klasikinių Fluxus formatų yra event score arba įvykio partitūra – paprastos instrukcijos, kurias gali atlikti bet kas. Pavyzdžiui, Alison Knowles „Make a Salad” (Padaryk salotas) yra tiksliai tai, ką skamba – performansas, kuriame ji daro salotas prieš publiką.

Pabandyk parašyti savo instrukcijas. Joms nereikia būti sudėtingoms. Štai keletas pavyzdžių, kuriuos galėtum sukurti:

• „Eik į parką. Surink dešimt skirtingų lapų. Išdėliok juos nuo mažiausio iki didžiausio. Nufotografuok. Paleisk vėjui.”
• „Atidaryk šaldytuvą. Įrašyk visus garsus, kuriuos girdi. Klausykis įrašo atvirkščiai.”
• „Parašyk laišką sau iš praeities. Parašyk atsakymą iš ateities. Sudegink abu.”

Grožis slypi tame, kad šios instrukcijos gali būti atliekamos skirtingai kiekvieno žmogaus, kiekviename kontekste. Rezultatas nėra svarbiausias dalykas – svarbus pats procesas, patirtis, sąmoningumas.

Kitas puikus būdas pradėti – Fluxbox arba Fluxus dėžutė. George Maciunas gamino ir platino šias dėžutes, kuriose būdavo įvairių mažų objektų, instrukcijų, žaidimų. Tu gali sukurti savo versiją: rask nedidelę dėžutę, įdėk į ją daiktus, kurie tau kažką reiškia arba kurie gali būti naudojami kūrybiškai. Pridėk instrukcijas, kaip su jais elgtis. Tai gali būti dovana, meno kūrinys arba tiesiog asmeninis projektas.

Medžiagos ir įrankiai: mažiau yra daugiau

Vienas iš dalykų, kurie man labiausiai patinka Fluxus, yra tai, kad nereikia brangių medžiagų. Iš tiesų, naudojant per daug profesionalių ar brangių priemonių, gali prarasti tą autentiškumą ir prieinamumą, kurie yra Fluxus šerdis.

Popierius ir spausdinimas – daugelis Fluxus kūrinių buvo spausdinami pigiai, naudojant ofsetą ar net tiesiog kopijavimo mašinas. Tai reiškia, kad tu gali naudoti paprastą spausdintuvą namuose. Fluxus menininkai dažnai kūrė pašto meną, mažus leidinius, atvirukus. Nebijok eksperimentuoti su skirtingais popieriaus tipais, bet neprivalo būti brangus akvarelinis popierius – kartais įprastas biuro popierius veikia geriau.

Rasti objektai – Fluxus menininkai mylėjo ready-made koncepciją, kurią pradėjo Marcel Duchamp. Pasivaikščiok po namus, palėpę, garažą ar net šiukšlių konteinerį. Seni raktai, sugedę laikrodžiai, išblukusios nuotraukos, sagos, virvės – visa tai gali tapti kūrinio dalimi. Vienas mano mėgstamiausių Fluxus principų: jei kažkas atrodo kaip šiukšlės, pažvelk dar kartą – galbūt tai menas, kuris dar nebuvo atrastas.

Garso įrašymo įranga – šiuolaikiniame pasaulyje tai gali būti tiesiog tavo telefonas. Fluxus menininkai daug eksperimentavo su garsu. Nam June Paik kūrė garso skulptūras, Wolf Vostell naudojo televizorius. Tu gali įrašyti kasdienius garsus – trafiką, lietų, pokalbius, tylą – ir transformuoti juos į garso kūrinį.

Fotoaparatas ar telefonas – dokumentacija buvo svarbi Fluxus dalis. Performansai, įvykiai, instrukcijų vykdymas – visa tai gali būti fotografuojama ar filmuojama. Nebijok prastos kokybės – kartais tai net prideda autentiškumo.

Praktiniai projektai, kuriuos gali pradėti šiandien

Teorija yra puiku, bet tikrasis mokymasis vyksta praktikuojant. Štai keletas konkrečių projektų, kuriuos gali pradėti tuoj pat, nepriklausomai nuo tavo patirties lygio.

Projektas 1: Kasdienių veiksmų partitūros

Kitą savaitę kiekvieną dieną parašyk vieną paprastą instrukciją kasdieniam veiksmui. Pavyzdžiui: „Gerk kavą iš netinkamo puodelio”, „Eik į darbą kitu keliu”, „Kalbėk su kažkuo, su kuo paprastai nekalbėtum”. Įrašyk savo patirtį – kaip tai pakeitė tavo dieną? Ar pastebėjai kažką naujo? Savaitės pabaigoje turėsi septynis event scores ir septynis patirties aprašymus. Tai jau yra Fluxus kūrinys.

Projektas 2: Pašto menas

Fluxus menininkai aktyviai naudojo pašto sistemą kaip meno platformą. Ray Johnson net sukūrė visą judėjimą, pavadintą „New York Correspondence School”. Sukurk mažą meno kūrinį – tai gali būti koliažas, piešinys, instrukcija, eilėraštis – ir išsiųsk jį draugui ar net nepažįstamam žmogui. Nepamiršk, kad pats voko dizainas, pašto ženklas, adresas – visa tai gali būti kūrinio dalis.

Projektas 3: Garso dienoraštis

Vieną savaitę kiekvieną dieną įrašyk vieną minutę garso iš savo aplinkos. Nebandyk rasti „gražių” garsų – įrašyk tai, kas yra. Savaitės pabaigoje sujunk visus įrašus į septynerių minučių kompoziciją. Gali juos palikti tokius, kokie yra, arba manipuliuoti – groti atvirkščiai, keisti greitį, pridėti tylą. Tai tavo asmeninis garso portretas savaitės.

Projektas 4: Fluxus žaidimas

Sukurk paprastą žaidimą su absurdiškomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, „Žaidimas, kuriame visi pralaimi” arba „Žaidimas be tikslo”. Parašyk taisykles ant kortelių. Pabandyk žaisti su draugais. Fluxus menininkai dažnai kūrė žaidimus, kurie kvestionavo įprastas žaidimų struktūras ir tikslus.

Performansas ir įvykiai: kaip įtraukti publiką

Vienas iš svarbiausių Fluxus aspektų yra performansas – ne kaip teatras su aiškia riba tarp atlikėjo ir žiūrovo, bet kaip įvykis, kuriame visi gali dalyvauti. Tai gali būti bauginanti mintis, ypač jei esi introvertiškas ar neturi sceninės patirties, bet Fluxus performansai dažnai yra labai paprasti ir intymūs.

Yoko Ono „Cut Piece” (1964) yra puikus pavyzdys. Ji tiesiog sėdėjo scenoje, o publika buvo kviečiama prieiti ir nusikarpyti gabalą jos drabužių. Tai buvo galingas performansas apie pažeidžiamumą, pasitikėjimą ir valdžią, bet techniškai labai paprastas.

Tu gali pradėti nuo mažo. Sukurk performansą tik vienam žmogui. Arba sukurk instrukciją, kurią kiti gali atlikti be tavęs. Štai keletas idėjų:

• Stovėk viešoje vietoje su užrašu „Paklauskit manęs bet ko”. Atsakyk į visus klausimus absoliučiai sąžiningai.
• Sukurk „tylų koncertą” – kviesk žmones susirinkti ir tiesiog klausytis aplinkos garsų tam tikrą laiką.
• Organizuok „kolektyvinį piešimą” – vienas didelis popierius, daug žmonių, viena taisyklė (arba jokių taisyklių).

Svarbu suprasti, kad Fluxus performanse procesas yra svarbesnis už rezultatą. Nėra „nesėkmės” – yra tik patirtis. Jei kažkas nueina ne taip, kaip planavai, tai gali būti dar įdomiau. Atsitiktinumas ir netikėtumas yra vertinami, ne vengiami.

Dokumentuok savo performansus, bet neprisirišk prie dokumentacijos. Kai kurie Fluxus menininkai tikėjo, kad geriausias performansas yra tas, kuris egzistuoja tik atmintyje, be jokių įrodymų. Tai efemeriška, laikina – kaip ir pats gyvenimas.

Kaip integruoti Fluxus principus į šiuolaikinę praktiką

Gyvename 2025-aisiais, ne 1960-aisiais. Pasaulis pasikeitė, technologijos pasikeitė, bet Fluxus principai vis dar yra aktualūs ir gali būti pritaikyti šiuolaikinėje praktikoje labai įdomiais būdais.

Skaitmeninis Fluxus – internetas ir socialinės medijos gali būti puiki platforma Fluxus idėjoms. Sukurk Instagram paskyrą, kuri kasdiena skelbia vieną paprastą instrukciją. Arba naudok Twitter (X) kaip platformą trumpiems event scores. Yra menininkų, kurie kuria „glitch art” – tyčia sugadintus skaitmeninius vaizdus – tai labai Fluxus dvasia.

Tačiau būk atsargus – socialinės medijos taip pat yra labai komercializuotos ir orientuotos į „likes” bei sekėjus. Tikras Fluxus požiūris būtų kurti turinį, kuris tyčia nėra „likeable”, kuris nesiekia virališkumo, kuris egzistuoja tiesiog dėl paties egzistavimo.

Ekologija ir Fluxus – šiuolaikinis susirūpinimas aplinka puikiai dera su Fluxus principais. Kūryba iš atliekų, sąmoningas vartojimas, meno kūriniai, kurie skaičiuoja aplinką – visa tai gali būti Fluxus praktika. Joseph Beuys, nors ne visada klasifikuojamas kaip Fluxus menininkas, turėjo panašią filosofiją, tikėdamas, kad menas gali transformuoti visuomenę ir aplinką.

Bendruomenė ir kolaboracija – šiuolaikiniame individualistiniame pasaulyje Fluxus kolektyvizmas yra dar svarbesnis. Organizuok meno mainus, kur menininkai keičiasi kūriniais be pinigų. Sukurk bendruomeninį projektą, kur kiekvienas gali prisidėti. Naudok „open source” principą – dalinkis savo idėjomis, instrukcijomis, metodais laisvai.

Mindfulness ir Fluxus – daugelis Fluxus instrukcijų iš esmės yra mindfulness pratimai. Jie skatina būti čia ir dabar, atkreipti dėmesį, būti sąmoningam. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi nuolat dairosi į telefonus, Fluxus tipo pratimai gali būti ne tik menas, bet ir psichologinė sveikata.

Klaidos, kurių verta vengti (arba ne)

Kalbant apie Fluxus, net „klaidos” koncepcija yra kvestionuojama. Bet yra keletas dalykų, kurie gali nutolinti tave nuo tikrosios Fluxus dvasios.

Per daug galvojimas – tai didžiausia „klaida”, kurią matau pradedančiuosiuose. Jie nori, kad jų Fluxus kūrinys būtų „teisingas”, „gilus”, „prasmingas”. Bet Fluxus yra apie spontaniškumą, žaidimą, eksperimentą. Jei per daug galvoji, prarandas tą šviesumą ir laisvę. Kartais geriausios idėjos ateina, kai tiesiog darai, o ne planuoji.

Siekis tobulybės – Fluxus nėra apie tobulybę. Tai apie autentiškumą. Jei tavo kūrinys atrodo „per daug profesionalus”, galbūt jis praranda tą žmogiškumą, kuris yra Fluxus šerdis. Nebijok netvarkos, klaidų, netobulumų – dažnai būtent ten slypi tikrasis grožis.

Komerciniai tikslai – jei kuri Fluxus kūrinį galvodamas, kaip jį parduosi ar kaip jis padarys tave garsų, tu jau ne Fluxus teritorijoje. Tai nereiškia, kad negali uždirbti iš savo meno, bet tai neturėtų būti pirminis tikslas. Fluxus yra apie kūrybą dėl kūrybos, ne dėl pinigų ar šlovės.

Izoliacija – nors gali kurti vienas, Fluxus visada turėjo bendruomeninį aspektą. Jei dirbi visiškai izoliuotai, gali praleisti daug to, kas daro Fluxus ypatingą – bendravimą, bendradarbiavimą, idėjų mainus. Rask bendraminčius, net jei tai tik vienas ar du žmonės.

Bet štai ironija: jei „per daug” laikaisi šių „taisyklių”, vėl galvoji per daug ir prarandi spontaniškumą. Taigi galbūt geriausia taisyklė yra neturėti taisyklių. Arba turėti taisykles, bet jas laužyti. Arba… matai, kaip tai veikia?

Kai Fluxus tampa gyvenimo būdu, o ne tik menu

Po kurio laiko praktikuojant Fluxus principus, gali pastebėti, kad jie pradeda prasiskverbti į visą tavo gyvenimą. Ir tai yra gražiausia dalis. Fluxus niekada nebuvo tik apie meno kūrinių kūrimą – tai buvo apie kitokį gyvenimo būdą, kitokį mąstymą, kitokį santykį su pasauliu.

Pradedi pastebėti grožį kasdieniuose dalykuose. Tas būdas, kaip šviesa krenta per langą. Garsas, kurį skleidžia senas radiatorius. Atsitiktinis žodžių derinys reklamoje. Visa tai tampa potencialiais meno kūriniais arba tiesiog momentais, kuriais verta mėgautis.

Pradedi kvestionuoti daugiau dalykų. Kodėl darai tai, ką darai? Kodėl visuomenė vertina vienus dalykus ir neignoruoja kitus? Kas iš tikrųjų yra svarbu? Fluxus humoras ir absurdas padeda tau nesiimti visko per rimtai, bet tuo pačiu būti giliai sąmoningam.

Pradedi labiau vertinti procesą nei rezultatą. Gyvenime, kaip ir mene, kelionė dažnai yra įdomesnė už paskirties vietą. Fluxus moko mėgautis kūryba, eksperimentu, tyrinėjimu, net jei „rezultatas” nėra tas, ko tikėjaisi.

Pradedi būti atviresnis kolaboracijai ir bendruomenei. Supanti, kad niekas nekuria vakuume, kad visos idėjos yra tam tikra prasme kolektyvinio žmogaus patyrimo dalis. Tai daro tave mažiau savanaudišką ir daugiau sujungtą su kitais.

Ir galbūt svarbiausia – pradedi suprasti, kad kūryba yra ne tik profesionalių menininkų privilegija. Kiekvienas gali kurti, kiekvienas gali eksperimentuoti, kiekvienas gali žaisti. Menas nėra kažkas, kas vyksta tik galerijose ar muziejuose – jis vyksta čia ir dabar, tavo virtuvėje, tavo darbe, tavo galvoje.

Taigi eik ir sukurk kažką. Nesvarbu, kas tai bus. Nesvarbu, ar tai bus „gera”. Svarbu, kad tai bus tavo, kad tai bus autentiška, kad tai bus gyva. Rašyk instrukcijas. Rink objektus. Įrašyk garsus. Organizuok įvykius. Juokis iš absurdo. Kvestionuok viską. Ir svarbiausia – mėgaukis procesu. Tai ir yra Fluxus. Tai ir yra gyvenimas.