Kai technologijos tampa teptuku: naujos kūrybos era
Prisimenu, kaip prieš keletą metų lankiausi vienoje šiuolaikinio meno galerijoje Vilniuje. Ten mačiau instaliaciją, kuri reaguodavo į lankytojų judesius – spalvos keitėsi, garsai transformavosi, o pati erdvė tarsi kvėpavo kartu su žmonėmis. Tuomet pagalvojau: štai jis, tas momentas, kai menas ir technologijos nebėra atskiri dalykai, o vienas kitą papildanti visuma.
Šiandien kalbėdami apie NovaTechFluxus meninę integraciją, iš tiesų kalbame apie fundamentalų poslinkį – ne tik tai, kaip kuriame meną, bet ir tai, kaip jį suvokiame, patiriame ir su juo sąveikaujame. Tai nėra paprastas naujų įrankių naudojimas. Tai visiškai naujas mąstymo būdas apie kūrybą.
Tradiciškai menininkas turėjo teptukus, drobę, galbūt skulptūros įrankius. Dabar? Dabar menininko arsenale – dirbtinis intelektas, virtualios realybės akiniai, algoritmų rinkiniai, biosensoriai ir dar dešimtys technologijų, kurių pavadinimai skamba kaip iš mokslinės fantastikos romano. Bet svarbiausia – šios technologijos nėra tik įrankiai. Jos tampa bendraautoriais, partneriais kūrybiniame procese.
Nuo pieštuko iki algoritmo: kūrybinio proceso transformacija
Pabandykime suprasti, kas iš tiesų keičiasi menininko darbo procese. Anksčiau kūrybinis procesas buvo gana linijinis: idėja → eskizas → kūrinys → pateikimas. Dabar šis procesas tampa cikliniu, interaktyviu ir dažnai netgi nenuspėjamu.
Pavyzdžiui, menininkas gali pradėti nuo to, kad „pamaitina” dirbtinį intelektą šimtais savo ankstesnių darbų. AI išanalizuoja stilių, spalvų paletę, kompozicijos ypatumus ir pradeda generuoti variantus. Bet čia prasideda įdomiausia dalis – menininkas nėra pasyvus stebėtojas. Jis tampa kuratorių, redaktoriumi, dialogą vedančiu su mašina. Pasirenka vieną variantą, modifikuoja, grąžina AI’ui, gauna naujus pasiūlymus. Šis procesas gali tęstis valandas ar net dienas, kol gimsta kažkas tikrai unikalaus.
Viena menininkė iš Kauno, su kuria teko kalbėtis, pasakojo apie savo patirtį su generatyviais algoritmais. Ji kuria abstrakčius paveikslus, naudodama programą, kuri reaguoja į jos balso toną ir intensyvumą. Kai ji kalba ramiai – linijos tampa švelnios, spalvos pastelės. Kai pakelia balsą – kompozicija tampa dramatiška, kontrastinga. „Aš nebevaldau kiekvieno potėpio”, – sakė ji, – „bet kontroliuoju visą emocinio kraštovaizdžio kūrimą. Tai tarsi dirigavimas orkestrui, o ne vieno instrumento grojimas.”
Interaktyvumas: kai žiūrovas tampa dalyviu
Vienas didžiausių poslinkių, kurį atneša technologinė integracija – tai žiūrovo vaidmens transformacija. Tradicinis meno kūrinys yra statiškas objektas. Jūs ateinate į galeriją, žiūrite į paveikslą, galbūt perskaitote aprašymą ir einате toliau. Kūrinys lieka nepakitęs, nesvarbu, ar jį žiūri vienas žmogus, ar tūkstantis.
NovaTechFluxus paradigmoje viskas kitaip. Kūrinys gali keistis priklausomai nuo to, kas jį stebi, kada jį stebi, net nuo to, kokia nuotaika to žmogaus. Tai nebe objektas – tai patirtis, kuri kiekvienam yra unikali.
Įsivaizduokite instaliaciją, kuri naudoja veido atpažinimo technologiją ne tam, kad jus identifikuotų (privatumas išlieka svarbus!), bet tam, kad nuskaitytų jūsų emocinę būseną. Jei atrodote liūdnas, kūrinys gali reaguoti vienaip – galbūt švelnesnėmis spalvomis, raminančia muzika. Jei atrodote susidomėjęs ir energingas – visai kitaip, gal net provokuojančiai.
Tokia interaktyvumo forma kelia ir filosofinių klausimų: kas iš tiesų yra kūrinio autorius? Menininkas, sukūręs sistemą? Algoritmas, generuojantis konkretų turinį? Ar gal žiūrovas, kurio buvimas ir reakcijos formuoja galutinį rezultatą? Atsakymas turbūt – visi kartu. Ir tai yra gražu.
Virtualios erdvės: nauji meno pateikimo horizontai
Galerijos ir muziejai – tai nuostabios vietos, bet jos turi fizinių apribojimų. Sienų plotas ribotas, erdvė turi tris dimensijas, o lankytojai turi fiziškai atvykti. Virtualios ir papildytos realybės technologijos šiuos apribojimus tiesiog panaikina.
Menininkas dabar gali sukurti parodą, kuri egzistuoja tik virtualioje erdvėje. Ir tai nėra tiesiog „nuotraukos internete”. Tai visavertės erdvės, kuriose galite vaikščioti, sąveikauti su objektais, net jausti erdvės atmosferą per garso dizainą ir vizualinius efektus. Kai kurios platformos jau leidžia net keliolikai žmonių vienu metu būti toje pačioje virtualioje parodoje, matyti vieniems kitus ir bendrauti.
Bet dar įdomesnė yra papildyta realybė (AR). Čia fizinė ir virtuali realybės susilieja. Galite vaikščioti po tikrą miestą, bet per savo išmaniojo telefono ar specialių akinių ekraną matyti papildomus meno kūrinius, kurie „gyvena” konkrečiose vietose. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiestį galima paversti milžinišku lauko muziejumi, kur kiekviena aikštė ar pastatas turi savo virtualų meno kūrinį, kurį galite pamatyti tik per AR aplikaciją.
Vienas įdomus projektas, kurį mačiau, leido žmonėms „palikti” savo sukurtus virtualius graffiti miesto sienose. Fiziškai sienos liko švarios, bet per AR aplikaciją galėjai matyti šimtus skirtingų meno kūrinių, kuriuos sukūrė bendruomenė. Tai demokratizuoja meną – nebereikia gauti leidimų, pirkti brangių medžiagų. Reikia tik idėjos ir išmanaus telefono.
Duomenų estetika: kai informacija tampa menu
Gyvename duomenų amžiuje. Kiekvieną sekundę generuojame neįsivaizduojamus informacijos kiekius – nuo socialinių tinklų įrašų iki oro temperatūros matavimų. Menininkai pradeda šiuos duomenis naudoti kaip kūrybinę medžiagą, ir rezultatai būna stulbinantys.
Duomenų vizualizacija – tai ne tik sausas grafikai ir diagramos. Talentingų menininkų rankose tai tampa poetiška, emocinga ir prasminga. Pavyzdžiui, vienas projektas vizualizavo klimato kaitos duomenis per interaktyvią skulptūrą, kuri fiziškai keitė formą priklausomai nuo realaus laiko temperatūros duomenų iš skirtingų pasaulio vietų. Žiūrėdamas į šią skulptūrą, ne tik matai abstrakčią formą, bet ir supranti globalius procesus.
Kitas įdomus pavyzdys – menininkai, kurie naudoja biometrinius duomenis. Viena menininkė sukūrė instaliaciją, kuri vizualizavo jos širdies ritmą per metus. Kiekviena diena – tai spalvota linija, kurios forma priklauso nuo to, kaip keitėsi jos pulsas tą dieną. Rezultatas – abstraktus, bet neįtikėtinai asmeniškas portretas, papasakojantis istoriją be žodžių.
Tokios praktikos kelia ir svarbių klausimų apie privatumą ir duomenų etiką. Kada duomenų naudojimas mene yra įkvepiantis, o kada – įsibrovimas? Kaip apsaugoti žmonių privatumą, kai jų duomenys tampa viešu menu? Šie klausimai dar ieško atsakymų, ir tai yra sveika – menas visada turėtų provokuoti diskusijas.
Kolaboratyvumas: kai kuria ne vienas, o tūkstančiai
Technologijos leidžia kurti meną kolektyviai būdais, kurie anksčiau buvo neįmanomi. Nebereikia būti toje pačioje patalpoje ar net tame pačiame kontinente, kad dirbtum su kitais menininkais.
Yra platformų, kur šimtai ar net tūkstančiai žmonių gali prisidėti prie vieno meno kūrinio kūrimo. Pavyzdžiui, kolektyvinis piešimas realiu laiku – vienas žmogus pradeda liniją, kitas ją tęsia, trečias prideda spalvą. Per kelias valandas gimsta kažkas, ko nė vienas individualus dalyvis nebūtų galėjęs sukurti vienas.
Blockchain technologija atneša dar vieną dimensiją – skaidrumą ir autorystės įamžinimą. Kiekvienas indėlis gali būti užfiksuotas, kiekvienas bendradarbiavimo etapas – dokumentuotas. Tai svarbu ne tik autorių teisių požiūriu, bet ir kaip kūrinio istorijos dalis. Galite matyti ne tik galutinį rezultatą, bet ir visą jo evoliuciją.
Vienas įdomus projektas kvietė žmones iš viso pasaulio prisidėti prie virtualios skulptūros kūrimo. Kiekvienas galėjo pridėti vieną elementą per dieną. Per metus gimė neįtikėtinai sudėtinga, daugiasluoksnė skulptūra, kuri atspindėjo tūkstančių žmonių vizijas, kultūras ir idėjas. Tai buvo ne tik meno kūrinys, bet ir socialinis eksperimentas, parodantis, kaip skirtingi žmonės gali sukurti kažką gražaus kartu.
Dirbtinis intelektas: partneris ar įrankis?
Vienas labiausiai diskutuojamų klausimų šiuolaikiniame mene – AI vaidmuo. Ar dirbtinis intelektas gali būti kūrybiškas? Ar jis tik kopijuoja tai, ko buvo išmokytas, ar gali sukurti kažką tikrai naujo?
Praktika rodo, kad atsakymas priklauso nuo to, kaip AI naudojamas. Jei tiesiog paprašote AI sugeneruoti paveikslą „renesanso stiliumi”, tikėtina, gausite kompetentingą, bet gana nuobodų rezultatą – kažką, kas atrodo kaip tūkstančių kitų paveikslų mišinys.
Bet kai menininkas naudoja AI kaip partnerį, o ne paprastą generatorių, rezultatai gali būti stulbinantys. Pavyzdžiui, galite išmokyti AI jūsų unikalaus stiliaus, tada leisti jam eksperimentuoti su formomis, kurias jūs niekada nebūtumėte išbandę. Arba naudoti AI kaip „kūrybinį oponentą” – jis siūlo idėjas, kurios jums atrodo keistos ar netgi blogos, bet jos išstumia jus iš komforto zonos ir skatina galvoti kitaip.
Vienas menininkas, su kuriuo kalbėjausi, aprašė savo darbą su AI kaip „dialogą su ateiviu”. „AI mąsto visiškai kitaip nei žmogus”, – sakė jis. „Jis nemato pasaulio taip, kaip mes. Bet būtent tai daro jį įdomų. Jis parodo man perspektyvas, kurių aš niekada nebūčiau pastebėjęs.”
Svarbu suprasti, kad AI nesukuria meno pats. Jis reikalauja žmogiškos vizijos, kuratorystės, sprendimų. Menininkas vis dar yra tas, kuris nusprendžia, kas yra gera, kas yra prasminga, kas verta parodyti pasauliui. AI tik išplečia galimybių lauką.
Kai technologija tampa nematomu tiltų statytoju
Grįžtant prie tos galerijos, kurią minėjau pradžioje – labiausiai mane pribloškė ne pati technologija, o tai, kaip ji leido žmonėms jungtis. Mačiau, kaip nepažįstami žmonės pradėdavo bendrauti, diskutuoti apie tai, ką mato, kaip jų judesiai keičia instaliaciją. Technologija tapo tiltu tarp žmonių, o ne siena.
Ir būtent tai yra svarbiausia NovaTechFluxus meninės integracijos pamoka. Technologijos pačios savaime nėra tikslas. Jos yra priemonė – priemonė giliau išreikšti idėjas, plačiau pasiekti auditoriją, įtraukti žmones į kūrybinį procesą naujais būdais.
Praktiškai kalbant, jei esate menininkas ir norite pradėti eksperimentuoti su technologijomis, nereikia iškart šokti į giliausią vandenį. Pradėkite nuo paprastų dalykų. Gal išbandykite nemokamą AI meno generavimo įrankį ir pažiūrėkite, kaip jis interpretuoja jūsų idėjas. Gal sukurkite paprastą interaktyvią instaliaciją naudodami jutiklius ir Arduino plokštę. Gal tiesiog pradėkite dokumentuoti savo kūrybinį procesą video ir dalinkitės juo socialiniuose tinkluose, leisdami žmonėms komentuoti ir įtakoti jūsų sprendimus.
Svarbiausia – nepamirškite, kad technologijos turi tarnauti jūsų vizijai, o ne atvirkščiai. Naudokite jas tiek, kiek jos padeda išreikšti tai, ką norite pasakyti. Jei tam tikra technologija jums nepadeda – nepriverskite savęs jos naudoti tik todėl, kad ji „šiuolaikiška”.
Meno pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu. Tai, kas šiandien atrodo kaip fantastika, rytoj gali tapti įprastu įrankiu. Bet viena lieka nepakitusi – žmogiškoji kūrybos, išraiškos ir prasmės paieškos prigimtis. Technologijos tik suteikia mums naujų būdų tai daryti, naujų kalbų, kuriomis galime kalbėti apie tai, kas svarbu. Ir tai, tiesą sakant, yra nuostabu.
