Sienos, kurios pradėjo kalbėti

Alytus nėra pirmas miestas, kuris ateina į galvą kalbant apie gatvės meną. Tačiau būtent čia per pastaruosius kelerius metus nutiko kažkas įdomaus – ant sienų atsiradę darbai nepasiliko tik dekoracija. Jie tapo savotišku katalizatoriumi, kuris paskatino žmones išeiti iš namų ir daryti keistus, netikėtus, kartais visiškai nesuprantamus dalykus viešose vietose. Ir tai buvo puiku.

Viskas prasidėjo gana paprastai. Keletas vietinių menininkų, tarp jų ir žmonės susiję su Alytaus Fluxus laboratorija, ėmė tapyti muralus centrinėse gatvėse. Ne reklaminius, ne politinius – tiesiog keistus, daugiasluoksnius, provokuojančius mąstyti. Vienas iš jų vaizdavo žmogų, laikantį tuščią rėmą priešais miesto turgų. Kitas – ausį ant grindinio. Žmonės fotografavo, šnekėjosi, ginčijosi, ką tai reiškia.

Fluxus dvasia – ne muziejuje, o prie parduotuvės

Fluxus judėjimas, kilęs dar šeštajame dešimtmetyje, visada skyrėsi nuo kitų avangardo srovių tuo, kad jam nerūpėjo menas kaip objektas. Svarbu buvo veiksmas, procesas, žiūrovo įtraukimas. George’as Maciunas, judėjimo įkūrėjas, buvo kilęs iš Kauno – ir ši detalė Lietuvoje niekada nebuvo pamiršta. Alytuje ši tradicija turi ypatingą rezonansą, nes miestas jau daugiau nei du dešimtmečius laiko save savotiška Fluxus idėjų saugotoja.

Kai gatvės menas suaktyvino pokalbius apie viešąją erdvę, grupė aktyvistų ir menininkų nusprendė, kad sienos – tik pradžia. Jie pradėjo organizuoti tai, ką patys vadino „situacijomis” – trumpus, netikėtus veiksmus, kurie įvykdavo be išankstinio skelbimo. Žmogus atsisėda prie fontano ir ima garsiai skaityti telefono knygą. Grupelė žmonių sustoja gatvėje ir tyliai žiūri į viršų dešimt minučių. Kažkas palieka ant suoliuko voką su užrašu „atidaryk, jei liūdi”.

Bendruomenė kaip kūrėjas

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip kelių ekscentrikų užgaida, pamažu ėmė traukti daugiau žmonių. Socialiniuose tinkluose pasirodydavo nuotraukos, žmonės klausdavo, kas tai buvo, kartais patys prisijungdavo prie akcijų. Svarbu tai, kad organizatoriai sąmoningai vengė hierarchijos – nebuvo „menininkų” ir „publikos”. Kiekvienas galėjo pasiūlyti idėją, kiekvienas galėjo ją įgyvendinti.

Viena iš aktyviausių dalyvių, mokytoja iš Alytaus, pasakojo, kad pirmą kartą gyvenime pajuto, jog miestas priklauso ir jai. „Aš visada maniau, kad menas yra kažkur toli – galerijose, Vilniuje, užsienyje. O čia aš tiesiog atsistojau prie savo gatvės kampo ir pradėjau dainuoti. Niekas manęs neišvarė. Keletas žmonių sustojo ir šypsojosi.”

Tai skamba paprastai, bet iš tikrųjų yra gana radikalu. Viešoji erdvė Lietuvoje vis dar dažnai suvokiama kaip tranzitinė zona – vieta, per kurią eini iš taško A į tašką B, o ne vieta, kurioje gyveni ir kurią keiti.

Kai sienos ir žmonės susikalba

Gatvės menas ir Fluxus akcijos Alytuje nėra revoliucija ir tikriausiai niekada netaps pasauline sensacija. Bet tai ir nėra tikslas. Svarbiausia čia yra kažkas kur kas paprastesnio – žmonės pradėjo kitaip žiūrėti į savo miestą. Siena, ant kurios kažkas nutapė keistą paveikslą, nebėra tik siena. Ji tampa pokalbio pradžia, kvietimu sustoti, galbūt net drąsos šaltiniu patiems kažką padaryti.

Alytus šiuo atžvilgiu rodo, kad nebūtina laukti didelių festivalių ar institucijų palaiminimo. Kartais užtenka kelių žmonių, tuščios sienos ir noro, kad miestas jaustųsi gyvas. O kai tai įvyksta, bendruomenė nustoja būti abstrakčia sąvoka ir tampa kažkuo, ką galima pajusti – tiesiogine prasme, stovint gatvėje ir žiūrint, kaip nepažįstamas žmogus skaito telefono knygą prie fontano ir šypsosi.