Įsivaizduokite: sėdite kavinėje su draugu ir vietoj įprasto „kaip sekasi darbe” staiga paklausiate — „jeigu tavo šiandiena būtų garsas, koks jis skambėtų?”. Absurdiška? Gal. Bet būtent taip veikia Fluxus filosofija, kuri prieš pusę amžiaus apvertė meno pasaulį aukštyn kojomis ir, tiesą sakant, gali padaryti tą patį su jūsų kasdieniais pokalbiais.

Kas per reikalas tas Fluxus?

Šeštajame dešimtmetyje būrys menininkų — Yoko Ono, George Maciunas, Nam June Paik ir dar visa gauja provokatorių — nusprendė, kad menas neturi būti muziejuje po stiklu. Menas gali būti bet kur: virtuvėje, gatvėje, keistoje instrukcijoje ant popieriaus lapelio. Jie kūrė vadinamuosius „event scores” — trumpus, dažnai absurdiškus nurodymus, kuriuos bet kas galėjo atlikti. Pavyzdžiui, „pastatyk stiklinę vandens ir žiūrėk į ją, kol vanduo išgaruos”. Skamba kvailai, bet už to slypi kažkas nuostabaus — dėmesys paprastumui, žaismui ir netikėtumui.

Ir čia kyla mintis: o kas, jeigu mūsų pokalbiai — su kolegomis, artimaisiais, net su nepažįstamaisiais autobuso stotelėje — taptų mažais Fluxus performansais?

Kodėl mūsų pokalbiai tokie nuobodūs?

Būkim atviri — dauguma kasdienių pokalbių sukasi ratu. „Kaip sekasi?” — „Normaliai.” „Koks oras?” — „Šlykštus.” Mes lyg vaikštome pramintais takais, bijodami nuklysti į šoną. Fluxus menininkai kaip tik ir kovojo prieš tokį automatizmą — jie norėjo, kad žmonės sustotų, nustebtų, pamatytų kasdienybę kitaip. Tas pats principas puikiai tinka ir pokalbiams.

Praktiniai patarimai, kaip įnešti Fluxus dvasią

• Užduokite instrukcijas vietoj klausimų. Vietoj „papasakok apie savo dieną” pabandykite „papasakok savo dieną taip, lyg tai būtų filmo scenarijus”. Žmonės iškart atsipalaiduoja ir pradeda kurti, o ne atsakinėti.
• Įsileiskite atsitiktinumą. Fluxus dievino chance operations — atsitiktinumą kaip kūrybos principą. Pabandykite atsitiktinai atversti knygą ir žodį, ant kurio užkliuvo akis, paversti pokalbio tema. Skamba beprotiškai, bet veikia kaip užsienis atviras trigeris pokalbiui, kurio niekas nesitikėjo.
• Švęskite paprastumą. Nereikia gilių filosofinių diskusijų kiekvieną kartą. Fluxus gerbė mažus, kasdienius veiksmus — kavos gėrimą, durų atidarymą. Pakalbėkite apie tai, kaip skamba jūsų puodelio dūžtelėjimas, ar kokia tekstūra jaučiate stalo paviršių. Skamba kaip meditacija, bet iš tiesų tai tiesiog kito lygio dėmesingumas.
• Leiskite humoro elementui vadovauti. George Maciunas ir kompanija nesibaimino atrodyti kvaili. Pokalbiuose dažnai bijome pasakyti kažką „ne prie ko”, bet būtent tie nukrypimai dažniausiai sukuria įsimintiniausius momentus.
• Kvieskite kitą į bendrakūrybą. Fluxus buvo participacinis menas — publika ne tik žiūrėjo, ji dalyvavo. Pabandykite pokalbį paversti bendru žaidimu: „sugalvokim kartu istoriją, kur kiekvienas pasakome po sakinį”.

Kai netikėtumas tampa įpročiu

Įdomiausia, kad Fluxus niekada nesiekė tobulumo. Priešingai — jis mylėjo netvarką, nebaigtumą, keistumą. Ir būtent tai gali išgelbėti mūsų pokalbius nuo mirtino nuobodulio. Nereikia visada būti protingam ar rimtam. Kartais reikia tiesiog paklausti keisto klausimo ir pažiūrėti, kur nuves pokalbis.

Taigi kitą kartą, kai jausite, kad pokalbis slysta į įprastą „kaip sekasi” ratą, prisiminkite tuos beprotiškus menininkus su savo instrukcijomis ir stiklinėmis vandens. Leiskite sau būti kūrybiškiems, absurdiškiems, netikėtiems. Galų gale, kiekvienas pokalbis gali tapti mažu performansu — reikia tik drąsos nuklysti nuo scenarijaus.

Vietoj taško — trys žingsniai atgal ir vienas šokinis į priekį

Jeigu iš viso šito reiktų išsinešti tik vieną mintį, tai būtų štai kas: pokalbis nėra pareiga atsakinėti taisyklingai, tai erdvė žaisti. Fluxus mokė, kad menas gyvena tarp žmonių, o ne muziejaus sienose — lygiai taip pat ir tikras ryšys gimsta ne iš taisyklingų frazių, o iš to netikėto, kartais keisto, bet nuoširdaus momento, kai abu pašnekovai leidžia sau būti truputį kitokie nei įprasta. Tad kitą kartą, kai atsisėsite pasikalbėti — pabandykite. Pridėkite bent vieną instrukciją, vieną atsitiktinumą, vieną absurdą. Gal iš to gims ne tik geresnis pokalbis, bet ir mažas, jūsų pačių sukurtas performansas.