Sėdi žiūrovų salėje, žvakė žiba scenoje, o šokėjas dešimt minučių tiesiog stovi. Kažkas šalimais pradeda šnabždėtis, kitas žiūri į laikrodį. Toks momentas dažnai nusprendžia, ar žmogus dar kartą ateis į šiuolaikinio šokio spektaklį, ar liks prie klasikinio baleto ir aiškių siužetų.

Problema ne ta, kad šiuolaikinis šokis būtų sudėtingas savaime. Problema ta, kad mes ateiname su lūkesčiais, kurie tiesiog neveikia šiam formatui. Ieškome istorijos, personažų, kulminacijos. O gauname kažką kitokio – ir dažnai nusprendžiame, kad tai mūsų problema, jog „nesupratome“.

Kas bendro tarp Fluxus ir šokio scenoje

Fluxus judėjimas atsirado praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ir niekada nesiekė būti patogus. George Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti menininkai kūrė darbus, kurie sąmoningai trikdė žiūrovo lūkesčius – performansai galėjo trukti kelias sekundes arba kelias valandas, dalyviai galėjo tapti bendraautoriais, o „meno kūrinys“ dažnai buvo pats procesas, ne rezultatas.

Šiuolaikinis šokis paveldėjo šį mąstymą, nors ne visada tai pripažįsta. Kai choreografas sprendžia rodyti kartojimąsi, tuštumą arba nebaigtumą, jis dažnai remiasi tuo pačiu principu – kūrinys neturi tarnauti patogiam suvokimui. Jis turi kelti klausimą, ne atsakyti į jį.

Trukmė kaip prasmė, ne kliūtis

Vienas dažniausių Fluxus principų – laiko traktavimas kaip medžiagos. Ne kaip rėmo, kuriame vyksta veiksmas, bet kaip paties veiksmo dalies. Jei šokėjas ilgai neišjunda iš vienos pozicijos, tai retai būna aplaidumas ar tuščia vieta spektaklyje. Dažniau – tai bandymas priversti jūsų kūną, ne tik akis, pajusti tą pačią įtampą, nuobodulį ar diskomfortą, kurį jaučia atlikėjas scenoje.

Vertėtų sau leisti neskubėti su vertinimu. Klausimas „kas čia vyksta“ dažnai svarbesnis už „kada tai baigsis“.

Atsitiktinumas ir netobulumas kaip sąmoningas pasirinkimas

Fluxus menininkai mėgo chance operations – atsitiktinumo principus, kuriuos populiarino John Cage. Kūrinio forma nebuvo iš anksto visiškai suplanuota, dalis liko atviros improvizacijai ar netgi klaidai. Šiuolaikiniame šokyje tai pastebima, kai choreografija atrodo „neišbaigta“, judesiai – nepatogūs, nesimetriški, kartais tiesiog netvarkingi.

Tai ne technikos trūkumas. Tai atsisakymas nuo idealo, kuris istoriškai buvo primetamas šokio menui – ypač baleto tradicijoje, kur klaida buvo neleistina. Šiuolaikinis šokis dažnai sąmoningai grąžina kūną į jo tikrąją, netobulą būklę.

Žiūrovas kaip dalyvis, ne tik stebėtojas

Fluxus performansuose riba tarp atlikėjo ir publikos buvo sąmoningai trinama. Kartais žiūrovas gaudavo instrukciją atlikti pats, kartais tiesiog buvo įtraukiamas į erdvę, kurioje jo reakcija tapo kūrinio dalimi.

Šiuolaikiniame šokyje tai pasireiškia subtiliau – šokėjas gali žiūrėti tiesiai į publiką, gali įsibrauti į žiūrovų zoną, spektaklis gali vykti ne scenoje, o tarp kėdžių. Tokiais momentais verta suvokti, kad jūsų reakcija – nejaukumas, smalsumas, net susierzinimas – yra dalis to, kas vyksta. Ne trukdis stebėjimui, bet paties stebėjimo turinys.

Kai forma tampa turiniu

Vienas sudėtingiausių dalykų suprasti – kai spektaklyje „nieko nevyksta“ pagal tradicinę logiką, bet vyksta labai daug pagal kitą. Fluxus mokė žiūrėti į procesą, medžiagą, gestą kaip į pilnavertį turinį, ne tik į priemonę kažkam pasakyti. Šiuolaikiniame šokyje judesys gali būti pats savaime pranešimas – ne metafora, ne simbolis, tiesiog kūno buvimas erdvėje ir laike.

Tai reiškia, kad klausimas „ką autorius norėjo pasakyti“ ne visada tinkamas. Kartais tikslesnis klausimas – „ką aš jaučiu, kai tai vyksta prieš mane“.

Vietoj uždangos – tik dar viena kėdė salėje

Grįžus prie to šokėjo, stovinčio dešimt minučių prie žvakės – galbūt tikslas buvo ne pranešti istoriją, o priversti jus pasijusti nepatogiai savo pačių kėdėje. Fluxus principai nemoko, kaip „teisingai“ suprasti performansą. Jie moko atsisakyti minties, kad supratimas turi būti greitas, aiškus ir patogus.

Kitą kartą, kai spektaklis atrodys pernelyg lėtas, chaotiškas ar neaiškus, verta sau leisti tiesiog likti su ta nepatogia būsena. Galbūt tai ir yra viskas, ko iš jūsų prašoma – ne suprasti, o pabūti kartu.