1962-ieji, Vysbadenas, Vokietija. Salėje sėdi žmonės, laukiantys koncerto, o scenoje menininkas lėtai pjauna fortepijoną pjūklu. Kažkas juokiasi, kažkas piktinasi, kažkas išeina. Niekas dar nežino, kad ši scena taps vienu iš tų momentų, kurie po kelių dešimtmečių bus cituojami meno istorijos vadovėliuose kaip lūžis. Tai buvo Fluxus – judėjimas, kuris atsisakė būti judėjimu, ir būtent todėl išliko.

Kas atsitiko, kai menas nustojo tilpti į rėmus

George’as Maciunas, lietuvių kilmės menininkas ir architektas, 1960-ųjų pradžioje sukūrė terminą, kuris turėjo reikšti nuolatinę tėkmę, kaitą, procesą – ne baigtinį objektą, o veiksmą. Fluxus nebuvo stilius ta prasme, kokia buvo kubizmas ar ekspresionizmas. Tai buvo požiūris, kuriame Duchamp’o readymade idėjos susijungė su Cage’o eksperimentine muzika, zen budizmo filosofija ir grynu noru sugriauti meno rinkos rimtumą.

Svarbu suprasti kontekstą: pokario Amerika ir Europa gyveno abstrakčiojo ekspresionizmo kulte, kur paveikslas kainavo tiek, kiek kainuoja menininko genijaus mitas. Fluxus atstovai – Yoko Ono, Nam June Paikas, George’as Brechtas, La Monte Youngas – reagavo į tai su tam tikru pašaipiu atsargumu. Jei menas gali būti bet kas, kodėl jis turi kainuoti tiek pinigų? Kodėl jis turi vykti muziejuje, o ne virtuvėje?

Įvykiai vietoj objektų

Vienas iš įdomiausių Fluxus bruožų – event scores, trumpi, dažnai vos kelių sakinių instrukcijų rinkiniai, kuriuos kiekvienas galėjo atlikti. Brechto kūrinys „Exit” tiesiog nurodo išeiti pro duris. Skamba juokingai paprasta, bet būtent tame paprastume slypėjo radikalumas – menas tapo prieinamas be jokio techninio pasiruošimo, be studijos, be galerijos pritarimo.

Yoko Ono „Cut Piece” performansas, kur žiūrovai buvo kviečiami žirklėmis nukirpti jos drabužių dalis, sukėlė nemažai diskomforto ir tuo pačiu parodė, kaip menas gali tapti tiesioginiu socialiniu eksperimentu, o ne pasyviu stebėjimu. Publika iš stebėtojo virto dalyviu, kartais net bendrininku kažko nepatogaus.

Fluxus menininkai nesiekė sukurti nemirtingų šedevrų – jie siekė parodyti, kad kasdienis veiksmas jau savaime gali būti kūryba, jei tik jam skiriamas dėmesys.

Kodėl tai nesibaigė kartu su epocha

Šiandien, žvelgiant į socialinius tinklus, sunku nepastebėti tam tikro paradoksalaus giminingumo su Fluxus dvasia. Performatyvumas, dokumentavimas kasdienių veiksmų, idėja, kad kiekvienas gali būti „menininkas” be formalaus pasiruošimo – tai visa vėl aktualu, tik dabar per kitokią prizmę. Instagram istorijos, TikTok performansai, meno instaliacijos, kviečiančios lankytoją tapti dalimi kūrinio – visa tai turi šaknis, siekiančias tuos pačius 1960-uosius.

Kita vertus, būtų per daug supaprastinta sakyti, kad Fluxus tiesiog „numatė” internetinę kultūrą. Skirtumas esminis – Fluxus menininkai sąmoningai atsisakė komercinės sėkmės logikos, o šiuolaikinė performatyvumo kultūra dažnai yra būtent komercijos varoma. Vis dėlto pats mechanizmas – kasdienybės pavertimas reikšmingu gestu – liko tas pats.

Muziejai, kurie vis dar nežino, ką daryti su Fluxus

Įdomu, kad daugelis didžiųjų muziejų iki šiol susiduria su keblumu: kaip eksponuoti kūrinį, kuris iš esmės yra instrukcija, o ne objektas? MoMA, Tate ir kitos institucijos bandė spręsti šią problemą rodydamos dokumentaciją, video įrašus, rekonstrukcijas. Bet ar tai tas pats, kas patirti patį veiksmą? Greičiausiai ne, ir tai tampa savotišku filosofiniu klausimu apie meno kūrinio autentiškumą apskritai.

La Monte Youngo minimalistinė muzika, ilgai skambanti viena nata valandų valandas, kelia panašų klausimą – ar įrašas gali perteikti patirties intensyvumą, jei pati esmė buvo laikas ir kantrybė, o ne garso kokybė?

Kai pjūklas jau padėtas į šalį

Grįžtant prie to fortepijono Vysbadene – instrumentas, sunaikintas prieš šokiruotą publiką, tapo simboliu, kuris kalba garsiau nei bet koks manifestas. Fluxus nepaliko po savęs stiliaus, kurį būtų galima nukopijuoti, bet paliko klausimą, kuris vis dar neduoda ramybės: kur baigiasi menas ir prasideda gyvenimas? O gal šis klausimas iš viso neturi atsakymo, ir būtent nebaigtumas yra tikroji Fluxus dovana ateities kartoms – nuolatinė provokacija galvoti, o ne tiesiog žiūrėti.