Fluxus judėjimas visada buvo keistas vaikas meno pasaulyje. Atsiradęs praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje, jis niekada nesitaikė prie galerijų taisyklių ir nesistengė būti „rimtu” menu ta prasme, kaip tai suprato akademinė tradicija. George’as Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paikas – šie žmonės ėmė paprasčiausius kasdienius veiksmus ir pavertė juos performansais. Nuluptas apelsinas, sudaužytas smuikas, laiškas draugui – viskas galėjo tapti meno kūriniu.

Įdomiausia tai, kad Fluxus niekada neatsiribojo nuo triukšmo, kuris supa žmogų kasdien. Priešingai – jis tą triukšmą absorbavo. Gandai, pletkai, atsitiktinės pokalbių nuotrupos gatvėje, neformalūs pranešimai, kurie niekada nepatektų į rimtą laikraštį – visa tai tapo medžiaga kūrybai. Menininkai suprato, kad oficiali informacija yra tik viena tikrovės pusė, o ta kita, chaotiškesnė, dažnai būna kur kas gyvybingesnė.

Kaip neformalumas tampa forma

Šiandien šis principas veikia dar akivaizdžiau. Socialiniai tinklai, forumai, anoniminiai pranešimai internete – visa tai yra šiuolaikinis atitikmuo tam, ką Fluxus menininkai darė su gatvės gandais. Menininkai vėl ir vėl grįžta prie idėjos, kad būtent neoficiali, nefiltruota informacija atskleidžia visuomenės nuotaikas geriau nei bet koks oficialus pranešimas.

Panašiai veikia ir naujienų sklaida apskritai – ne visada svarbiausia yra tai, kas patvirtinta ar oficialiai paskelbta. Kartais įdomiausia informacija atsiranda ten, kur mažiau taisyklių. Štai kodėl vis daugiau žmonių domisi platformomis, kur naujienos pateikiamos be perteklinio redagavimo – pavyzdžiui, kaunieciams.lt siūlo būtent tokį požiūrį į vietinę informaciją, kur svarbu ne forma, o turinys ir aktualumas žmonėms čia ir dabar.

Fluxus menininkai tikriausiai pasidžiaugtų tokiu informacijos demokratėjimu. Jie visą laiką siekė panaikinti ribą tarp „aukšto” meno ir kasdienybės, tarp to, kas oficialu, ir to, kas spontaniška. Kai kiekvienas gali tapti pranešėju, kai naujiena gali gimti iš paprasto pastebėjimo gatvėje ar pokalbio kavinėje – tai yra tiksliai ta pati logika, kuria rėmėsi Fluxus prieš šešis dešimtmečius.

Kai gandas tampa instaliacija

Yra tokių menininkų, kurie sąmoningai renka gandus, forumo įrašus, net klaidingas naujienas ir iš jų kuria instaliacijas ar performansus. Tai nėra bandymas pasityčioti iš dezinformacijos – priešingai, tai bandymas suprasti, kaip informacija keičiasi, kai keliauja iš lūpų į lūpas, iš vieno ekrano į kitą. Fluxus dvasia čia jaučiama labai stipriai: menas nebėra atsietas nuo to, kaip mes vartojame informaciją kasdien.

Įdomu ir tai, kad neformalios naujienos dažnai turi didesnį emocinį krūvį nei oficialūs pranešimai. Jos nešifruotos, nepolituotos, todėl atrodo autentiškesnės. Būtent tas autentiškumas ir traukia menininkus – jie ieško ne tiesos absoliučia prasme, o gyvo, netvarkingo žmogiškumo, kuris atsispindi tokiuose pranešimuose.

Vietoj taško – dar viena atviro rato pradžia

Fluxus niekada nebuvo apie galutinius atsakymus. Tai judėjimas, kuris švenčia proceso netvarkingumą, atsitiktinumą, tą akimirką, kai kasdienybė netikėtai virsta kažkuo daugiau nei tik kasdienybe. Jei pažvelgtume atidžiau, pamatytume, kad ši logika niekur nedingo – ji tiesiog persikėlė į naujas formas: socialinius tinklus, vietines naujienų platformas, spontaniškus pranešimus, kuriuos žmonės dalinasi tarpusavyje be jokio filtro.

Galbūt būtent todėl Fluxus jaučiasi vis dar aktualus, nepaisant to, kad judėjimas formaliai jau seniai „pasibaigęs”. Menas, kuris semiasi iš neformalios kasdienybės, niekada iš tiesų nesibaigia – jis tiesiog keičia formą, ieško naujų kanalų, naujų gandų, naujų istorijų, kurias galima paversti kažkuo daugiau nei tik informacija.