Mažas miestelis, pakeitęs meno pasaulį
Yra vietų, kurios tiesiog gamina menininkus. Druskininkai – viena iš jų. Ir ne bet kokius – o tokius, kurie vėliau apvertė visą Vakarų meno pasaulį aukštyn kojomis. Keista? Gal. Bet kai supranti, kas slepiasi tarp tų pušų ir ramiai tekančio Nemuno, viskas tampa logiška.
Jonas Mekas – vardas, kurį Niujorko avangardo scena žino geriau nei daugelis lietuvių. Tačiau prieš tapdamas „avangardinio kino tėvu”, jis buvo tiesiog vaikas iš Semeliškių, kuris augdamas girdėjo Dzūkijos miškų tylą. Ir būtent ta tyla, pasak paties Meko, išmokė jį klausytis to, ko kiti nemato.
Gamta kaip pirmasis manifestas
Fluxus nebuvo sukurtas Niujorko kavinėse ar Berlyno galerijose – bent jau ne visiškai. Jo šaknys giliai įsirausę į tą specifinę Pietų Lietuvos estetinę pasaulėjautą, kur gamta nėra fonas, o pagrindinis veikėjas. Mekas ir jo bendraminčiai – Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas – nešėsi šitą pojūtį su savimi per visas sienas ir vandenynus.
Druskininkų aplinka formavo kažką konkretaus: gebėjimą rasti prasmę paprastume. Vanduo, medis, akmuo – tai ne simboliai, o patys objektai kaip menas. Vėliau Fluxus judėjimas būtent tai ir skelbė: kad menas yra visur, kad riba tarp gyvenimo ir kūrybos yra išgalvota. Sutapimas? Vargu.
Istorijos, kurių niekas nepasakoja
Mažai kas žino, kad Mekas savo dienoraščiuose ne kartą grįžta prie konkrečių Druskininkų vaizdų – kaip pušų šešėliai krito ant kelio, kaip oras kvepėjo prieš lietų. Šie aprašymai nėra nostalgija. Tai metodas. Jis tiesiogiai perkėlė šitą fragmentišką, momentinį suvokimą į savo filmų kalbą – trūkčiojančius kadrus, neužbaigtus vaizdus, gyvą netobulumą.
George Maciunas, oficialus Fluxus įkūrėjas, irgi buvo lietuvis. Ir nors jis pats augo kitur, tarp emigrantų bendruomenės Niujorke vyravo ta pati kultūrinė atmintis – gamtos ritmai, kaimo estetika, paprastumo filosofija. Tai buvo jų bendras kodas, kurį amerikiečiai ir vokiečiai judėjime priėmė kaip kažką visiškai nauja ir revoliucinga.
Kodėl tai svarbu dabar
Šiandien Druskininkai žinomi kaip SPA miestas, poilsio vieta, Grūto parkas. Visa tai gerai. Bet po tuo paviršiumi tebeguli kažkas kur kas svarbesnio – kultūrinis sluoksnis, kuris davė pasauliui menininkus, pakeitusių tai, kaip mes suprantame kūrybą apskritai.
Fluxus išmokė, kad menas neprivalo kabėti muziejuje. Kad performansas gali vykti virtuvėje. Kad svarbiausia – procesas, ne rezultatas. Ir visa tai, jei sektume pėdsakus atgal, veda prie tų pačių Dzūkijos miškų, kur viskas vyksta lėtai, natūraliai ir be jokio noro įspūdingai atrodyti.
Pušys irgi kuria meną
Galbūt didžiausia Druskininkų dovana pasauliui yra ne mineralinis vanduo ir ne sanatorijos. O žmonės, kurie išmoko iš gamtos to, ko jokia meno mokykla neišmoko – kad tikras kūrybiškumas prasideda nuo tylos, nuo stebėjimo, nuo gebėjimo sustoti ir pajusti, kad šis momentas jau yra viskas, ko reikia. Mekas tai žinojo. Maciunas tai žinojo. Ir kiekvieną kartą, kai koks nors menininkas pasaulyje paima paprastą objektą ir pasako „tai irgi menas” – kažkur tarp Druskininkų pušų ta žinutė dar tebeskamba.