Fluxus niekada nesiekė būti mados judėjimu. Šeštajame dešimtmetyje susibūrę menininkai – George Maciunas, Yoko Ono, Nam June Paik ir kiti – domėjosi visai kitais dalykais: kaip menas gali ištrūkti iš galerijų sienų ir įsiterpti į kasdienybę taip, kad nė nepastebėtum ribos. Bet kai pažvelgi giliau, jų mąstymo būdas turi keistą, netikėtą ryšį su tuo, kaip apsirengiame kiekvieną rytą.

Nesiruošiu tvirtinti, kad reikia mestis pirkti neoninius švarkus ar dėvėti popierinius batus – Fluxus tikrai ne apie tai. Greičiau apie požiūrį: mažiau kontrolės, daugiau žaismo, mažiau taisyklių, daugiau klausimų sau pačiam. Štai kelios mintys, kurios man pačiam pasirodė vertos dėmesio.

1. Rink drabužius, kurie kelia klausimą, ne atsakymą

Fluxus menininkai mėgo darbus, kurie palieda žiūrovą su daugiau klausimų nei jis atėjo. Panašiai gali veikti ir stilius – vietoj to, kad kiekvienas derinys būtų aiškiai „nuskaitomas“ (biuro, sportinis, vakarėlio), palik erdvės neapibrėžtumui. Marškiniai, kurie neaišku, ar vintažiniai, ar tiesiog seni tėvo. Batai, kurie tinka ir žygiui, ir vestuvėms, priklausomai nuo to, kaip juos nešioji.

2. Sujunk tai, kas iš principo neturėtų derėti

Fluxus mėgo absurdą kaip įrankį. Ne dėl paties absurdo, o kad parodytų – taisyklės yra sutartinės, ne dieviškos. Kasdienybėje tai gali reikšti sportinę striukę su klasikinėmis kelnėmis, arba brangų aksesuarą su visiškai paprastu, beveik prastu drabužiu. Įtampa tarp elementų dažnai įdomesnė nei harmonija.

3. Leisk atsitiktinumui šiek tiek nuspręsti už tave

Vienas Fluxus principų – „event score“, tam tikra instrukcija, kurios rezultatas priklauso nuo atsitiktinumo ar aplinkybių. Galima pabandyti kažką panašaus: ryte užsimerkus paimti drabužį iš spintos ir su juo eiti visą dieną, nebandant to „ištaisyti“. Nepatogu iš pradžių. Bet tai atskleidžia, kiek daug mūsų sprendimų kasdien yra tik įprotis, ne tikras pasirinkimas.

4. Atsisakyk minties, kad viskas turi būti „komplektas“

Fluxus nekentė uždarų, baigtinų kūrinių – jiems patiko procesas, nebaigtumas, atviros formos. Panašiai gali veikti ir garderobas: ne kaip surinktas, užbaigtas „look“, o kaip nuolat kintanti sistema, kur daiktai keliauja iš vieno konteksto į kitą. Palaidinė, skirta darbui, staiga tampa vakaro apranga tik pridėjus vieną kitą detalę.

5. Taisyk, neišmesk

Fluxus menininkai dirbo su paprastomis, kartais net atmestomis medžiagomis – dėžutėmis, popieriaus skiautėmis, kasdieniais daiktais. Idėja, kad vertė nėra kainoje, o dėmesyje, kurį skiri objektui, gali persikelti ir į drabužius. Susegtas plyšys, matoma lopinio siūlė – tai nebūtinai gėda, gali būti sąmoningas ženklas, kad daiktas turi istoriją.

6. Humoras kaip aksesuaras

Sunku rasti Fluxus kūrinį be šypsenos ar bent lengvos ironijos. Stilius, kuris ima save per rimtai, greitai tampa varginantis – tiek žiūrovui, tiek pačiam nešiotojui. Kartais užtenka vienos smulkmenos, kuri sako: taip, aš žinau, kad tai keista, ir man tai patinka.

7. Rengimasis kaip veiksmas, ne kaip rezultatas

Fluxus vertino patį procesą labiau nei galutinį objektą. Persirengimas rytais galėtų būti panašiai suprastas – ne kaip užduotis, kurią reikia greitai atlikti prieš veidrodį, o kaip trumpas kasdienis ritualas, kuriame leidi sau eksperimentuoti, klysti, persigalvoti. Rezultatas svarbus mažiau nei tas penkias minutes praleistas dėmesys sau.

Vietoj gražaus mazgo – kelios paliktos gijos

Fluxus niekada nesiekė būti „sistema“, kurią galima tiksliai pritaikyti – ir šis tekstas tikriausiai išduoda tą patį prieštaravimą, bandydamas paversti laisvą filosofiją į septynis punktus. Bet gal taip ir turi būti: pasiimi tai, kas rezonuoja, likusį pameti pakeliui. Stilius, paveiktas šio judėjimo, greičiausiai nebus tvarkingas ar lengvai apibūdinamas. Jis bus šiek tiek keistas, šiek tiek nebaigtas, ir tikriausiai geriau atspindės tave patį, nei bet koks pirktas komplektas iš vitrinos.