Prieš kelias savaites gavau SMS iš siuntų kompanijos: „Jūsų paketas keliauja pas jus, bet dabar jis labiau užsiėmęs savęs pažinimu nei pristatymu. Grįšime su naujienomis, kai jis susigaudys.” Stovėjau su telefonu rankoje ir juokiausi kaip idiotas. Ne todėl, kad tai buvo super juokinga, o todėl, kad tai buvo pirmas kartas per metus, kai logistikos pranešimas privertė mane bent kažką pajusti, o ne tik nuobodulį ar susierzinimą.

Ir tada pagalvojau – o juk čia kažkas panašaus į Fluxus, tik niekas apie tai garsiai nekalba.

Trumpai apie tą keistą meno judėjimą

Fluxus atsirado šeštame dešimtmetyje kaip toks maištas prieš viską, kas rimta ir „svarbu” mene. Žmonės, tokie kaip Yoko Ono, George Maciunas ar Nam June Paik, tiesiog darė absurdiškus dalykus – pjovė kaklaraiščius, organizavo koncertus be muzikos, kėlė kasdienybę į meno lygį. Svarbiausia jiems buvo ne rezultatas, o pats procesas, netikėtumas, tas momentas, kai žiūrovas nustemba arba nusijuokia. Jokios hierarchijos tarp menininko ir žiūrovo, jokio „aš čia kuriu didį darbą” požiūrio.

Skamba tolimai nuo sunkvežimių ir sandėlių, tiesa? Bet palaukit.

Kodėl logistikos pranešimai skamba kaip robotai su depresija

Pagalvokit, kiek pranešimų per dieną gaunam iš įvairių pristatymo tarnybų. „Jūsų siunta pakeliui.” „Numatoma pristatymo data pasikeitė.” „Kurjeris bandys pristatyti dar kartą.” Visi tokie… bejausmiai. Tarsi juos rašė sistema, kuri niekada nepatyrė, ką reiškia laukti paketo, kurio labai reikia.

Ir čia atsiranda vieta kažkam kitokiam. Keletas mažesnių logistikos kompanijų, ypač Skandinavijoje ir Vokietijoje, pradėjo eksperimentuoti su tekstais, kurie skamba mažiau kaip protokolas, daugiau kaip žmogaus (ar bent jau keistuolio) balsas. Vienas Vokietijos startuolis siuntė pranešimus tipo: „Šiandien jūsų paketas mato daugiau dangaus nei jūs per visą savaitę.” Kitas – Suomijoje – eksperimentavo su vėlavimo pranešimais, kurie skambėjo kaip trumpi haiku eilėraščiai.

Netikėtumas kaip strategija, ne kaip klaida

Čia ir yra tas fluxus ryšys, kurio niekas garsiai neįvardina. Fluxus mokė, kad netikėtumas nėra kažkas, ko reikia vengti – jis pats savaime turi vertę. Tradicinė logistika bijo netikėtumo kaip velnias kryžiaus: vėlavimas = blogai, klaida = katastrofa, viskas turi būti nuspėjama ir kontroliuojama.

Bet kai kompanijos pradeda leisti sau tuos pranešimus rašyti kitaip – su humoru, su absurdo gaida, su kažkokiu žaismingumu, kuris nesako „atsiprašome už nepatogumus” penkioliktą kartą – staiga vartotojas jaučiasi ne kaip skaičius sistemoje, o kaip žmogus, su kuriuo kažkas bendrauja. Tai nereiškia, kad reikia nuslėpti problemą juokeliu. Tai reiškia, kad galima būti nuoširdiems ir šiek tiek keistiems tuo pačiu metu.

Vienas pavyzdys, kurį girdėjau iš pažįstamo, dirbančio Lietuvos e-komercijos srityje – jų komanda pradėjo rašyti pristatymo pranešimus taip, tarsi paketas turėtų savo balsą ir nuomonę. „Aš, paketas Nr. 4521, šiandien pavargau nuo lifto ir nusprendžiau eiti laiptais.” Klientai rašė atgal, komentavo, dalinosi ekrano nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Tai jau nebe pristatymo pranešimas, tai smulki kultūrinė patirtis.

Ar tai veiks visur, ar tik ten, kur yra drąsos

Aišku, ne kiekviena kompanija gali sau leisti tokį žaismingumą – didelėms korporacijoms su tūkstančiais teisininkų ir „brand guidelines” toks eksperimentas atrodo kaip savižudybė. Bet mažesni žaidėjai, kurie neturi ką prarasti ir turi ką laimėti klientų dėmesio prasme, jau dabar bando. Ir kai kurie iš jų atranda, kad žmonės linkę atleisti vėlavimą greičiau, jei pranešimas juos bent trumpam prajuokina ar nustebina, o ne tiesiog informuoja sausai.

Fluxus menininkai sakė, kad menas turi būti gyvenime, o ne muziejuje. Galbūt logistikos komunikacija turėtų būti panašiai – ne biurokratiniame sandėlyje, o realiame gyvenime, su visomis jo keistenybėmis.

Vietoj taško – klaustukas paketo formos

Nežinau, ar tai taps masine tendencija, ar liks nišine eksperimentų sritimi keliose kompanijose, kurios turi drąsos ir gerą tekstų rašytoją komandoje. Bet vienas dalykas aišku – kai kitą kartą gausite SMS apie vėluojantį paketą, ir jis privers jus šyptelėti vietoj to, kad suerzintų, žinokite, kad kažkas ten, tolimame šeštame dešimtmetyje sugalvotame meno judėjime, netiesiogiai paveikė, kaip jūs sužinojote, kad jūsų pica-krosnelė vėluoja tris dienas.